Rodyti straipsnį

SEKIME JŲ TIKĖJIMU | JEHONATANAS

„Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies“

„Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies“

 Mūšis baigėsi. Elos slėnyje įsivyravo ramybė, tik švelnus popietės vėjelis šiurena karių stovyklos palapines. Pas karalių Saulių susirinkę keletas vyrų, tarp jų ir vyriausias Sauliaus sūnus Jehonatanas. Visi jie klausosi jauno piemenuko, kai jis gyvai pasakoja savo istoriją. Tas vaikinukas – Dovydas, degantis uolumu ir entuziazmu. Saulius gaudo kiekvieną jo žodį. O kaip jaučiasi Jehonatanas? Per savo ilgą tarnybą Jehovos kariuomenėje jis laimėjo ne vieną kovą. Tačiau šiandienos pergalė – ne jo nuopelnas, o šio jaunuolio. Dovydas nukovė milžiną Galijotą! Ar Jehonatanas pavydi Dovydą užgriuvusios šlovės?

 Jehonatano reakcija galbūt jus nustebins. Biblijoje skaitome: „Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jehonatano širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jehonatanas jį kaip save patį.“ Jis atidavė Dovydui savo karinę aprangą, taip pat lanką, kurį tikriausiai brangino, nes buvo pagarsėjęs šaulys. Be to, Jehonatanas su Dovydu sudarė sandorą – pasižadėjo būti draugais ir vienas kitą remti (1 Samuelio 18:1–5).

 Taip prasidėjo viena gražiausių Biblijoje aprašytų draugysčių. Turėti artimų draugų svarbu kiekvienam Dievo tarnui. Jeigu draugus rinksimės išmintingai ir patys būsime geri, ištikimi draugai, šiais atšiauriais laikais bus lengviau išlaikyti tikėjimą tvirtą (Patarlių 27:17). Taigi pažiūrėkime, ko apie draugystę galime pasimokyti iš Jehonatano.

Draugystės pagrindas

 Kaip tokia draugystė galėjo užsimegzti taip greitai? Esmė – tos draugystės pagrindas. Prisiminkime, Jehonatanui teko patirti nemažai sunkumų. Jo tėvas, karalius Saulius, metams bėgant keitėsi į bloga. Kadaise rodęs kuklumą, didelį tikėjimą, Saulius tapo arogantiškas, neklusnus Dievui (1 Samuelio 15:17–19, 26).

 Toks tėvo pasikeitimas Jehonataną tikriausiai liūdino, nes jiedu buvo artimi (1 Samuelio 20:2). Jis turbūt pamąstydavo, kokią žalą Saulius gali padaryti Dievo išrinktajai tautai. Ar dėl karaliaus neklusnumo jo pavaldiniai neatitols nuo Jehovos, nepraras jo malonės? Be abejo, tai buvo sunkus gyvenimo periodas tokiam ištikimam Dievo tarnui kaip Jehonatanas.

 Visa tai padeda suprasti, kas Jehonataną patraukė prie Dovydo, – stiprus jaunuolio tikėjimas. Visi Sauliaus kariai bijojo stoti į kovą su Galijotu, o Dovydas jo milžiniško ūgio nepabūgo. Jis suvokė, kad eidamas kautis Jehovos vardu taps daug pranašesnis už Galijotą su visa jo ginkluote (1 Samuelio 17:45–47).

 Prieš daugelį metų panašiai mąstė ir Jehonatanas. Jis buvo tikras, kad dviese su ginklanešiu gali pulti ir nugalėti visą priešų įgulą. Kodėl tuo neabejojo? „Viešpačiui nesunku išgelbėti“, – sakė jis (1 Samuelio 14:6). Taigi Jehonataną su Dovydu siejo daug kas bendra – stiprus tikėjimas ir didžiulė meilė Jehovai. Koks puikus pamatas jųdviejų draugystei! Nors Jehonatanas buvo įtakingas karaliaus sūnus ir beveik penkiasdešimties, o Dovydas – paprastas piemuo ir galbūt neturėjo nė dvidešimt metų, tie skirtumai nieko nereiškė. a

 Sandora, kurią jiedu sudarė, buvo tikra apsauga jų draugystei. Kaip tai suprasti? Dovydas žinojo, ką Jehova yra numatęs: jis taps Izraelio karaliumi! Ar jis tai slėpė nuo Jehonatano? Vargu. Gera draugystė klesti, kai bendraujama atvirai, o paslaptys ir melas ją žlugdo. Kaip Jehonatanas galėjo reaguoti sužinojęs apie būsimą Dovydo karaliavimą? Gal jis pats puoselėjo viltį tapti karaliumi ir ištaisyti tėvo klaidas? Apie jokią Jehonatano vidinę kovą Biblijoje neužsimenama, rašoma tik apie tai, kas svarbu, – Jehonatano ištikimybę ir tikėjimą. Jis matė, kad Jehovos dvasia buvo su Dovydu (1 Samuelio 16:1, 11–13). Todėl Jehonatanas laikėsi sandoros ir į Dovydą žiūrėjo ne kaip į konkurentą, o kaip į draugą, nes labiausiai norėjo, kad būtų vykdoma Jehovos valia.

Tiek Jehonatanas, tiek Dovydas tvirtai tikėjo Jehovą ir labai jį mylėjo.

 Toji draugystė buvo tikra dovana abiem. Ko galime pasimokyti iš Jehonatano tikėjimo? Kiekvienam Dievo tarnui svarbu suvokti draugystės vertę. Draugai nebūtinai turi būti bendraamžiai, tos pačios kilmės ar padėties, svarbiausia – nuoširdus tikėjimas, tada jie vienas kitam padės. Jehonatanas ir Dovydas daugelį kartų vienas kitą pastiprino bei padrąsino. To reikėjo, nes jų draugystė patyrė didelių išbandymų. Kokių?

Nelengvas sprendimas, kam rodyti ištikimybę

 Iš pradžių Saulius buvo labai patenkintas Dovydu ir paskyrė jį kariuomenės vadu. Tačiau neilgai trukus Saulių įveikė priešas, kuriam nepasidavė Jehonatanas, – pavydas. Kovodamas su Izraelio priešais filistinais Dovydas pasiekdavo vieną pergalę po kitos ir taip pelnė daugelio susižavėjimą. Kai kurios izraelitės netgi dainavo: „Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių!“ Sauliui tokie žodžiai nepatiko. „Nuo tos dienos Saulius žiūrėjo į Dovydą pavydo akimis“ (1 Samuelio 18:7, 9). Jis baiminosi, kad Dovydas bandys pagrobti iš jo karaliavimą. Bet taip mąstyti buvo kvaila: nors Dovydas žinojo, kad taps karaliumi po Sauliaus, jis net nemanė užimti Jehovos patepto karaliaus vietą šiam tebevaldant.

 Saulius norėjo pražudyti Dovydą priešų rankomis, bet vis nepavykdavo. Dovydas nugalėdavo visose kautynėse, tad jo vardas plačiai išgarsėjo. Vėliau Saulius pasakė visiems savo tarnams bei vyriausiam sūnui turįs ketinimą užmušti Dovydą ir tikėjosi jų palaikymo. Įsivaizduokite, kaip skaudu Jehonatanui buvo matyti tėvą taip besielgiantį (1 Samuelio 18:25–30; 19:1). Jehonatanas – ištikimas sūnus ir ištikimas draugas – dabar atsidūrė sunkioje padėtyje ir turėjo pasirinkti, kam teiks pirmenybę.

 Jehonatanas kalbėjo tėvui: „Karalius neturėtų nusidėti savo tarnui Dovydui, nes jis nėra tau nusidėjęs. Priešingai, jo žygiai buvo tau labai naudingi. Jis statė savo gyvybę į pavojų ir užmušė filistiną, o Viešpats per jį suteikė didelę pergalę visam Izraeliui. Pats matei ir džiaugeisi. Tad kodėl, užmušdamas Dovydą be priežasties, turėtumei užsitraukti kaltę, praliedamas nekalto žmogaus kraują?“ Tąkart Saulius leidosi Jehonatano paprotinamas ir netgi prisiekė neužmušti Dovydo, tačiau duoto žodžio nesilaikė. Kadangi Dovydas vis laimėdavo mūšiuose, sykį Saulius apimtas pavydo sviedė į jį ietį! (1 Samuelio 19:4–6, 9, 10) Bet Dovydas išvengė smūgio ir pabėgo iš Sauliaus rūmų.

 Ar jums kada teko patirti vadinamąjį lojalumo konfliktą? Tokioje nelengvoje situacijoje kai kas patartų pirmenybę visada teikti šeimai. Bet kaip Jehonatanas galėtų palaikyti tėvą žinodamas, kad Dovydas ištikimai tarnauja Jehovai? Todėl Jehonatanas, pats būdamas ištikimas Jehovai, nusprendė palaikyti Dovydą. Vis dėlto, nors Jehonatanui svarbiausia buvo likti ištikimam Dievui, jis liko ištikimas ir tėvui – atvirai, nepataikaudamas išsakydavo savo nuomonę. Visiems mums verta sekti Jehonatano ištikimybės pavyzdžiu.

Ištikimybės kaina

 Jehonatanas vėl bandė užtarti draugą, bet veltui. Baimindamasis dėl savo gyvybės Dovydas atėjo pas Jehonataną slapta ir tarė: „Tik žingsnis skiria mane nuo mirties!“ Jehonatanas sutiko išsiaiškinti, ar tėvas nori susitaikyti su Dovydu, ir apie tai šiam pranešti sutartu ženklu: Dovydas turi būti pasislėpęs ir laukti, kol jis iššaus strėles. Jehonatanas tik paprašė Dovydą prisiekti: „Nenugręžk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekada, net po to, kai Viešpats bus išnaikinęs visus Dovydo priešus žemėje.“ Dovydas pažadėjo visada rūpintis Jehonatano šeimos nariais (1 Samuelio 20:3, 13–27).

 Kai Jehonatanas pamėgino kalbėti tėvui apie Dovydą gerai, karalius įpyko. Išvadino Jehonataną „maištingos moters sūnumi“, priekaištavo, kad rodydamas ištikimybę Dovydui jis daro gėdą šeimai. Ragino siekti savo naudos, sakydamas: „Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus.“ Jehonatanas nepasidavė ir dar kartą tėvo paklausė: „Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką yra padaręs?“ Įniršęs Saulius sviedė į Jehonataną ietį, bet nepataikė, nors tebebuvo stiprus, įgudęs karys. Įskaudintas bei pažemintas Jehonatanas perpyko ir skubiai išėjo (1 Samuelio 20:24–34).

Jehonatanas išlaikė ištikimybės išbandymą – nepasidavė savanaudiškumui.

 Kitą rytą Jehonatanas nuėjo į lauką, kur slėpėsi Dovydas. Iššaudamas strėlę taip, kaip sutarta, jis leido Dovydui suprasti, kad Saulius trokšta jį nužudyti. Liepęs tarnui grįžti į miestą, Jehonatanas liko su Dovydu dviese. Jiedu galėjo trumpai pasikalbėti. Abu vyrai verkė, po to Jehonatanas liūdnai atsisveikino su jaunuoju draugu; šiam prasidėjo naujas – pabėgėlio – gyvenimas (1 Samuelio 20:35–42).

 Jehonatanas išlaikė ištikimybės išbandymą – nepasidavė savanaudiškumui. Visų Dievui ištikimų žmonių priešas, Šėtonas, tikrai būtų apsidžiaugęs, jei Jehonatanas būtų ėjęs Sauliaus pėdomis ir pirmiausia siekęs valdžios bei šlovės. Prisiminkime, Šėtonui patinka sužadinti žmonėms savanaudiškus troškimus. Jam pavyko sugundyti mūsų pirmuosius tėvus – Adomą ir Ievą (Pradžios 3:1–6). Bet Jehonatanas atsilaikė ir tai tikriausiai suerzino Šėtoną. O kaip pasielgtumėte jūs? Mūsų laikais savanaudiškumas klestėte klesti (2 Timotiejui 3:1–5). Ar pasimokysime iš Jehonatano nesavanaudiškumo ir ištikimybės?

Jehonatanas, ištikimas draugas, perspėjo Dovydą apie jam gresiantį pavojų

„Be galo brangus tu man buvai“

 Saulius tiesiog degė neapykanta Dovydui. Jehonatanas tik bejėgiškai stebėjo, kaip tėvas, tarsi netekęs proto, su savo kariuomene blaškosi po visą šalį persekiodamas vieną niekuo nekaltą žmogų (1 Samuelio 24:1, 2, 12–15; 26:20). Ar Jehonatanas dalyvavo tuose žygiuose? Įdomu, kad Šventajame Rašte apie tai neužsimenama. Turint omenyje Jehonatano ištikimybę Jehovai ir Dovydui, taip pat draugui duotą priesaiką, tai būtų sunku įsivaizduoti.

 Jehonatano draugystė su Dovydu niekada nesusilpnėjo. Po kurio laiko jie vėl slapčia susitiko. Tai įvyko Horešoje, kurios pavadinimas reiškia „miškinga vieta“. Horeša buvo negyvenama, kalnuota vietovė, matyt, už kelių kilometrų į pietryčius nuo Hebrono. Ieškodamas bėglio Jehonatanas rizikavo savo gyvybe. Biblijoje sakoma, kad jis norėjo pastiprinti Dovydą „Dievo vardu“ (1 Samuelio 23:16). Kaip Jehonatanas tai padarė?

 Savo jaunąjį draugą Jehonatanas drąsino: „Nebijok, nes mano tėvo Sauliaus ranka niekada tavęs nepalies.“ Kuo buvo paremtas toks Jehonatano įsitikinimas? Tvirtu tikėjimu, kad Jehova įgyvendins savo sumanymą. „Tu būsi Izraelio karalius“, – patikino jis Dovydą. Prieš keletą metų jam tai pasakė pranašas Samuelis, dabar Jehonatanas priminė, kad Jehovos žodis visuomet išsipildo. O kokią savo ateitį įsivaizdavo Jehonatanas? „Aš būsiu antras po tavęs.“ Koks nuolankus žmogus! Jis būtų patenkintas tarnaudamas trisdešimčia metų jaunesnio valdovo dešiniąja ranka, mielai jam paklustų. Jehonatanas pridūrė: „Net mano tėvas Saulius žino, kad taip yra“ (1 Samuelio 23:17, 18). Širdyje Saulius žinojo, kad jo kova su Jehovos išrinktu būsimuoju karaliumi pasmerkta žlugti.

Jehonatanas padrąsino Dovydą, kai šiam buvo sunku

 Tai buvo paskutinis Dovydo ir Jehonatano susitikimas. Prisiminimai apie jį Dovydui, be abejo, teikė stiprybės ir paguodos ne vienus metus. Liūdna, bet Jehonatano viltis tapti antruoju po Dovydo neišsipildė.

 Kartu su tėvu Jehonatanas ėjo į mūšį prieš filistinus, užkietėjusius Izraelio priešus. Šioje kovoje jis galėjo remti tėvą švaria sąžine, nes tarnauti Jehovai jam buvo svarbiausia, kad ir kokių klaidų tėvas būtų padaręs. Kaip visada Jehonatanas kovėsi drąsiai, negailėdamas jėgų, tačiau Izraelis pralaimėjo. Akivaizdu, Jehova Sauliaus nebelaimino, nes karalius tiek nusirito, jog net griebėsi spiritizmo, už kurį Dievo Įstatyme buvo numatyta mirties bausmė. Mūšyje žuvo trys jo sūnūs, tarp jų ir Jehonatanas. O pats Saulius buvo sužeistas ir nusižudė (1 Samuelio 28:6–14; 31:2–6).

„Tu būsi Izraelio karalius, – sakė Jehonatanas, – o aš būsiu antras po tavęs“ (1 Samuelio 23:17).

 Dovydas labai sielvartavo. Jo gera širdis gailėjo net Sauliaus, sukėlusio jam tiek daug kančių ir vargo! Jis parašė raudą apie Saulių ir Jehonataną, kurioje gražiausius žodžius skyrė savo mylimam draugui ir mokytojui. Dovydas rašė: „Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jehonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę“ (2 Samuelio 1:26).

 Dovydas niekada nepamiršo Jehonatanui duotos priesaikos. Todėl vėliau susirado jo sūnų Mefi Bošetą, kuris buvo luošas abiem kojom, ir juo rūpinosi (2 Samuelio 9:1–13). Dovydas daug pasimokė iš Jehonatano ištikimybės, pagarbumo ir noro remti savo draugą net kai tai būdavo labai sunku. O kaip mes? Ar ieškosime tokių draugų kaip Jehonatanas? Ar patys stengsimės būti tokie draugai? Jei padėsime draugams ugdytis ir stiprinti tikėjimą Jehova, jei ištikimybė Dievui mums bus svarbiausia, jei liksime ištikimi, o ne sieksime savanaudiškų tikslų, būsime tokie draugai kaip Jehonatanas ir seksime jo tikėjimu.

a Biblijoje Jehonatanas pirmą kartą paminėtas Sauliui neseniai tapus karaliumi; tada Jehonatanas buvo vienas kariuomenės vadų, vadinasi, ne jaunesnis negu dvidešimties (Skaičių 1:3; 1 Samuelio 13:2). Saulius valdė 40 metų. Kai Saulius mirė, Jehonatanui buvo apie 60, o Dovydui 30 metų (1 Samuelio 31:2; 2 Samuelio 5:4). Taigi Jehonatanas buvo maždaug 30 metų vyresnis už Dovydą.