AR NORĖTUMĖTE, kad liautųsi pagaliau visi karai? Juk turi būti koks nors diplomatinis šalių vidaus bei tarptautinių konfliktų sprendimas. Daug kas mano, kad jei tik pasaulio lyderiai bendradarbiautų, karų nebekiltų. Tačiau galbūt esate nusivylę diplomatijos rezultatais. Šimtmečius politikai ratifikuoja sutartis, formuluoja rezoliucijas bei rengia viršūnių susitikimus, bet ilgesniam laikui tesugeba išspręsti mažą dalį problemų.

Apie diplomatiją ir taiką daug pasakyta Biblijoje. Čia randame atsakymus ir į tokius klausimus: kas šiuo metu kliudo diplomatiniu būdu įvesti taiką? ar krikščionims derėtų dalyvauti diplomatiniuose veiksmuose? kaip galiausiai bus pasiekta tikroji taika?

Keli Biblijos pasakojimai parodo, kaip pasiekti taiką kartais padeda pokalbis. Pavyzdžiui, Abigailė sumaniai įtikino Dovydą  bei jo karius nekeršyti jos namiškiams. (1 Samuelio 25:18-35) Jėzus pateikė pavyzdį apie karalių, kuris, neturėdamas kitos išeities, per savo pasiuntinius tarėsi dėl taikos. (Luko 14:31, 32) Taip, Biblija rodo, jog kartais įmanoma konfliktus išspręsti diplomatiškai. Tačiau kodėl tautų derybos dažniausiai nebūna sėkmingos?

Mūsų laikų sunkumai buvo tiksliai išpranašauti Biblijoje. Joje rašoma, kad dėl neigiamos Šėtono Velnio įtakos žmonės bus ne ‘sutaikomi’, bet „šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai“. (2 Timotiejui 3:3, 4, Brb; Apreiškimo 12:12) Be to, Jėzus sakė, jog dabartinės santvarkos pabaiga pasižymės „karais ir karų gandais“. (Morkaus 13:7, 8) Kas galėtų paneigti, jog kariaujama vis daugiau? Kadangi tai tiesa, ar yra ko stebėtis, kad tautų pastangos pasiekti taiką dažniausiai pasirodo bergždžios?

Turėkime omenyje ir dar vieną dalyką: nors diplomatai labai stengiasi išvengti konfliktų, kiekvieno iš jų pagrindinis tikslas — apginti savo šalies interesus. Politinėje diplomatijoje tai svarbiausia. Ar krikščionims derėtų dalyvauti tokioje veikloje?

Biblija pataria: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti.“ (Psalmyno 146:3) Tai reiškia, jog net vadovaudamiesi pačiais kilniausiais motyvais išspręsti visų problemų pasaulio diplomatai neturi nei sugebėjimų, nei galios.

Teisiamas Poncijaus Piloto Jėzus pasakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia.“ (Jono 18:36) Taikos siekius dažnai niekais paverčia tautinė neapykanta bei politinis savanaudiškumas. Todėl tikrieji krikščionys nesivelia į šio pasaulio konfliktus ir nedalyvauja sprendžiant juos diplomatinėmis priemonėmis.

Ar tai reiškia, kad krikščionys abejingi ir nesidomi pasaulio reikalais? O gal nejautrūs žmonių kančioms? Ne. Priešingai, Biblija tikruosius Dievo garbintojus apibūdina kaip asmenis, kurie ‘dūsauja ir dejuoja’ dėl aplink matomų blogybių. (Ezechielio 9:4) Tačiau krikščionys visiškai pasitiki, kad taiką, kaip pažadėjęs, įves Dievas. O ar, jūsų manymu, taika yra karo nebuvimas? Tą tikrai padarys Dievo Karalystė. (Psalmyno 46:9, 10 [46:8, 9, Brb]) Bet dar daugiau — ji garantuos visišką saugumą ir gerovę visiems žemės gyventojams. (Michėjo 4:3, 4; Apreiškimo 21:3, 4) Tokios, pranašesnės, taikos neįmanoma pasiekti jokiomis diplomatų ar „taikos palaikymo“ organizacijų pastangomis.

Biblijos pranašystės ir žmonijos patirtis aiškiai rodo: pasitikėjimas, kad diplomatija užtikrins taiką, gali atnešti vien nusivylimą. Tik tie, kas sudeda taikos viltis į Jėzų Kristų ir remia Dievo Karalystę, išvys savo troškimo išsipildymą — tikrąją taiką. Ir gėrėsis ja amžinai! (Psalmyno 37:11, 29, Brb)