Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

PORTRETAI IŠ PRAEITIES

Platonas

Platonas

Graikų filosofas Platonas (427—347 m. p. m. e.) gimė Atėnuose aristokratų šeimoje ir, kaip buvo įprasta įtakingų tėvų vaikams, gavo gerą išsilavinimą. Jam didelės įtakos turėjo garsus filosofas Sokratas ir filosofo bei matematiko Pitagoro sekėjai.

APKELIAVĘS Viduržemio jūros kraštus ir kurį laiką aktyviai dalyvavęs Sirakūzų (Graikijos miestas Sicilijoje) politiniame gyvenime, Platonas grįžo į Atėnus ir ten įkūrė Akademiją, daugelio laikomą pirmuoju universitetu Europoje. Ji tapo svarbiausiu matematikos ir filosofijos mokslų centru.

KODĖL TURĖTUME JUO DOMĖTIS?

Platono mokymai padarė didžiulę įtaką žmonių religiniams įsitikinimams, ir milijonai tikinčiųjų, tarp jų krikščionijos išpažinėjai, klaidingai mano, jog tai, kuo jie tiki, remiasi Biblija. Labiausiai Platoną išgarsino teorija, kad žmogus turi nemirtingą sielą, kuri pergyvena fizinio kūno mirtį.

„Sielos nemirtingumas buvo viena mėgstamiausių Platono temų“ (Body and Soul in Ancient Philosophy)

Filosofas ypač domėjosi pomirtiniu gyvenimu. Knygoje Body and Soul in Ancient Philosophy rašoma, jog „sielos nemirtingumas buvo viena mėgstamiausių Platono temų“. Jis tvirtai tikėjo, jog „siela pergyvena kūno mirtį“, kad pomirtiniame gyvenime, priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno žemėje, „būtų apdovanota arba nubausta“. *

KAIP PLATONO MOKYMAI PLITO?

Nuo 387 m. p. m. e. iki 529 m. e. m. devynis šimtmečius veikusi Platono Akademija savo idėjomis darė didžiulę įtaką visuomenei. Platoniškasis mąstymas išpopuliarėjo Graikijos, o vėliau ir Romos valdomose žemėse. Juo užsikrėtė žydų filosofas Filonas Aleksandrietis, o ilgainiui ir daugelis krikščionijos vadovų. Šitaip pagoniškos idėjos, tarp jų sielos nemirtingumo, prasiskverbė tiek į judaizmą, tiek į krikščionybę.

„Visa krikščioniškoji teologija tam tikra prasme remiasi anų laikų graikų filosofija, visų pirma — platonizmu, — rašoma leidinyje The Anchor Bible Dictionary, — o kai kurie krikščionių mąstytojai [...] netgi pelnė krikščionių platonistų vardą.“ Palyginkime, kas rašoma šiuose šaltiniuose.

Ką teigė Platonas. „[Žmogui mirštant] tai, kas yra mūsų tikrasis aš, arba tai, ką vadiname nemirtinga siela, iškeliauja pas kitus dievus, kad ten [...] atsiskaitytų. Kas darė gera, ateitį gali pasitikti drąsiai, kas darė bloga, — su didžiausiu siaubu“ (Platonas. Įstatymai, XII knyga).

Ką teigia Biblija. Siela — tai pats žmogus arba gyvybė. Sielos yra net gyvūnai. Mirštant siela nustoja egzistavusi. * Apžvelkime kelias Rašto eilutes.

  • „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela“ (1 Korintiečiams 15:45).

  • „Dievas tarė: ‘Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų [„gyvų sielų“, NW]: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius! “ (Pradžios 1:24)

  • „Kadgi mano siela numirtų“ (Skaičių 23:10, vertė J. Skvireckas).

  • „Siela, kuri nusikalsta, mirs“ (Ezechielio 18:4, Brb).

Akivaizdu, jog Biblija nemoko, kad siela pergyvena fizinio kūno mirtį. Taigi pagalvokite, kuo pagrįsti jūsų įsitikinimai — Biblija ar Platono filosofija?

^ pstr. 7 Nors Platono dėka idėja apie nemirtingą sielą labai išpopuliarėjo, jis nebuvo tos idėjos pradininkas. Ši koncepcija įvairiomis formomis gyvavo pagoniškose religijose, tarp jų Egipto ir Babilonijos.

^ pstr. 12 Biblija moko, kad mirusieji tartum miega laukdami prikėlimo (Mokytojo 9:5; Jono 11:11-14; Apaštalų darbų 24:15). Jei siela būtų nemirtinga, negalėtų numirti ir prikėlimo jai nereikėtų.