1. Kas daro didelį poveikį mūsų asmenybei?

 VISI norime būti tokiais žmonėmis, kokius mūsų dangiškasis Tėvas Jehova myli. Todėl turime nuolatos kontroliuoti mintis – jos daro didelį poveikį vidinei asmenybei. Jeigu vis galvotume apie kūniškus siekius, imtume kalbėti ir elgtis blogai (Ef 4:17–19). O jei užpildome protą tuo, kas gera, mūsų žodžiai ir darbai Jehovą džiugins (Gal 5:16).

2. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Kaip kalbėjome ankstesniame straipsnyje, visiškai užkirsti kelio blogoms mintims nepavyks. Tačiau tikrai galime susilaikyti nuo nederamų žodžių ir veiksmų. Dar prieš krikštą privalome liautis kalbėti ir daryti tai, ko Jehova nekenčia. Būtina atsikratyti senosios asmenybės ydų – tai pirmasis, svarbiausias žingsnis žmogui, norinčiam stoti į tiesos kelią. Tačiau to negana. Apaštalas Paulius rašė: „Nusivilkite senąjį žmogų [...] ir apsivilkite naująjį“ (Kol 3:10). Laiške efeziečiams jis bendratikius irgi ragino: „Jums reikia [...] apsivilkti naują žmogų“ (Ef 4:23, 24). Tad šiame straipsnyje ir aptarsime, kas yra „naujas žmogus“, taip pat ką reiškia jį „apsivilkti“.

3. Ko reikia, kad taptume „nauju žmogumi“? (Galatams 5:22, 23)

³ Norėdami „apsivilkti naują žmogų“ turime perprasti Jehovos mąstyseną ir sekti jo pavyzdžiu. Privalome  leisti, kad Dievo dvasia brandintų mumyse gražias savybes, veiktų mūsų mintis, jausmus ir elgesį. (Perskaityk Galatams 5:22, 23.) Iš ko akivaizdu, kad asmuo tapo „nauju žmogumi“? Iš to, kad jis myli Dievą ir artimą (Mt 22:36–39), stengiasi išsaugoti taikius santykius su kitais (Mt 5:9), elgiasi kantriai, maloniai (Kol 3:13) ir net per išmėginimus nepraranda džiaugsmo (Jok 1:2–4). Jis brangina visa, kas dora, teisinga, gera ir pats daro gera kitiems (Lk 6:35), o į užgaulę nereaguoja ūmiai (1 Kor 9:25, 27; Tit 3:2). Visi jo darbai liudija, kad jis tvirtai tiki Dievą (Jok 2:18).

4. Kodėl turime leisti Dievo dvasiai brandinti mumyse visa, kas išvardyta Galatams 5:22, 23?

⁴ „Naujo žmogaus“ savybės nėra tarsi atskiri drabužiai, kuriuos apsivelkame vieną po kito. Turime leisti Dievo dvasiai brandinti mumyse visas dorybes, išvardytas Galatams 5:22, 23 ir daugelyje kitų Biblijos eilučių. b Juk jos visos tarpusavyje labai susijusios, viena kitą papildo. Pavyzdžiui, jeigu iš širdies mylime artimą, tai ir elgiamės su juo kantriai bei maloningai. Ir kaip galėtume būti kitiems geri, jei stokotume romumo ar susivaldymo?

5. Kodėl turime tyrinėti Jėzaus paliktą pavyzdį ir stengtis juo sekti? (1 Korintiečiams 2:16)

⁵ Perskaityk 1 Korintiečiams 2:16. Kad taptume nauja asmenybe, turime ugdytis „Kristaus mąstyseną“, kitaip tariant, tyrinėti jo paliktą pavyzdį ir stengtis juo sekti. Jėzaus gyvenimas aiškiai liudija, kad savo savybėmis jis buvo lygiai toks pat kaip jo dangiškasis Tėvas. Galima sakyti, jis buvo „Dievo šlovės atspindys, tikslus jo esybės atvaizdas“ (Hbr 1:3). Tad ir mes turime tapti į jį viskuo panašūs – tiek savo mąstysena, tiek elgesiu (Fil 2:5).

6. Kodėl „apsivilkti naują žmogų“ mums įmanoma?

⁶ Gal tau kyla klausimas, ar tikrai įmanoma sekti Jėzaus pavyzdžiu. Juk Jėzus buvo tobulas, o mes – ne. Tačiau atmink, kad žmogus buvo sukurtas  kaip Jehovos ir Jėzaus atvaizdas. Taigi, tu gali sekti jų pavyzdžiu, net jei ir ne visai tobulai (Pr 1:26). O jei ko nors savarankiškai padaryti nesugebėtum, tau padės Dievo šventoji dvasia, pati galingiausia jėga visatoje. Jehova tikrai nesitiki, kad niekada neklysi. Žmonijai ištobulinti jis yra numatęs ištisą tūkstantmetį (Apr 20:1–3). Dievas tiesiog nori, kad darytum ką gali, kliaudamasis jo parama.

7. Ką dabar aptarsime?

⁷ Toliau aptarsime keturias iš daugelio savybių, kurių galime mokytis iš Jėzaus. Pasigilinsime į jo pavyzdį ir pažiūrėsime, kokie klausimai padės mums įvertinti savo pačių pažangą.

8. Kaip Jėzus rodė meilę?

⁸ Jėzus labai mylėjo Jehovą. Todėl su atsidavimu vykdė jo valią ir aukojosi dėl žmonių (Jn 14:31; 15:13). Gyvendamas žemėje jis rodė visiems atjautą, gailėjo netgi tų, kurie buvo jam priešiški. Jėzus nenuilsdamas skelbė gerąją žinią apie Dievo Karalystę (Lk 4:43, 44). Ir galiausiai, norėdamas atverti žmonijai kelią į amžinąjį gyvenimą, netgi leidosi nusidėjėlių suimamas, kankinamas ir nužudomas.

9. Iš ko matoma mūsų meilė Dievui?

⁹ Iš ko matosi, kad mes mylime Jehovą? Ne tik iš to, kad jam pasiaukojome ir pasikrikštijome, bet ir iš meilės žmonėms. Juk apaštalas Jonas rašė: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nėra matęs“ (1 Jn 4:20). Pasvarstyk, ar tu išties myli visus žmones, netgi tuos, kurie tave užgaulioja? Ar negaili laiko, išteklių ir jėgų skelbti kitiems Biblijos tiesas ir padėti pažinti mūsų dangiškąjį Tėvą? Ar darai tai su užsidegimu, net jei dauguma nenori nieko girdėti arba reaguoja priešiškai? Gal mokinių ruošimo darbui galėtum skirti ir daugiau laiko? (Ef 5:15, 16)

10. Kas rodo, kad Jėzus buvo taikdarys?

¹⁰ Jėzus ne tik pats buvo taikus žmogus ir į bloga neatsakydavo bloguoju, bet ir kitus mokė siekti santarvės ir gražiai spręsti tarpusavio nesutarimus. Prisiminkime, ką jis patarė daryti, jei kas nors norėtų paaukoti Dievui auką, tačiau sąžinė priekaištautų dėl blogo elgesio su broliu. Kad auka Jehovai būtų priimtina, jis privalo pirma su broliu susitaikyti (Mt 5:9, 23, 24). Taip pat Jėzus ne kartą kantriai mokė apaštalus nekonkuruoti tarpusavyje ir nesiekti aukštų postų (Lk 9:46–48; 22:24–27).

11. Ką mums reiškia būti taikdariais?

¹¹ Tad ir mes stenkimės būti taikdariai, broliškai spręsti iškilusius nesutarimus. Ir kitiems padėkime išsaugoti tarpusavio santarvę (Fil 4:2, 3; Jok 3:17, 18). Pamąstyk, ar esi pasiruošęs dėl taikos atsisakyti asmeninių interesų. Jeigu brolis ar sesė įskaudina, ar nelaikai savyje apmaudo? Ar imiesi iniciatyvos taikytis? O gal lauki, kol jis prieis atsiprašyti? Taip pat ką darai matydamas, kad nesutaria kiti bendratikiai? Esi tam abejingas ar stengiesi taktiškai paraginti juos taikytis?

12. Ką Jėzus darė maloningumo skatinamas?

 ¹² Jėzus su visais buvo malonus (Mt 11:28–30). Jis bet kokiomis aplinkybėmis gebėdavo išlikti ramus, švelnus ir elgėsi supratingai. Pavyzdžiui, kai viena finikietė prašė pagydyti jos dukrelę, jis iš pradžių to daryti nesutiko, tačiau paskui, matydamas stiprų moters tikėjimą, maloningai nusileido ir vaiką pagydė (Mt 15:22–28). Kita vertus, jis nebuvo pernelyg sentimentalus. Prireikus, geriausių norų skatinamas, tardavo ir griežtą žodį. Pavyzdžiui, kai Petras bandė jį įtikinti, kad neprivalo aukotis ir eiti į Jeruzalę, Jėzus apaštalą visų mokinių akivaizdoje subarė (Mk 8:32, 33). Jis norėjo ne pažeminti Petrą, o pamokyti. Tai taip pat buvo rimtas įspėjimas visiems mokiniams neperžengti deramų ribų. Petrui tikriausiai buvo nesmagu girdėti papeikimą, tačiau tai išėjo jam į naudą.

13. Ką mes turėtume daryti skatinami maloningumo?

¹³ Kartais galbūt matai, kad turėtum draugą atvirai perspėti ar pamokyti. Ar nepritrūksti drąsos su juo pasikalbėti? Nebijok to padaryti, tik savo žodžius, kaip ir Jėzus, grįsk Biblijos principais. Kalbėk su juo draugiškai, maloniai. Tavo žodžiuose tebūna jaučiamas nuoširdus noras padėti, o ne susierzinimas. Neabejok, kad tavo bendratikis myli Jehovą ir tave, ir geranoriško pamokymo paklausys.

14. Iš kokių paskatų Jėzus darė gera?

¹⁴ Jėzus ne tik žinojo, ką gera galėtų dėl kitų padaryti, bet tai ir darė. Jis visada stengėsi žmonėms padėti iš kilniausių paskatų ir iš nuoširdžios meilės savo Tėvui. Mes turime sekti Jėzaus pavyzdžiu – daryti kitiems gera ir visada iš teisingų paskatų. Kas nors gali paklausti: „Argi įmanoma daryti gerus darbus iš neteisingų paskatų?“ Taip, įmanoma. Antai Jėzus sakė, kad kai kurie žmonės šelpia vargšus taip, kad visi apie tai sužinotų. Jehovai tokios geradarystės nieko vertos (Mt 6:1–4).

15. Ką iš tikrųjų reiškia būti geram?

¹⁵ Taigi geri darbai turi būti daromi iš nesavanaudiškų paskatų. O kaip mes? Ar prireikus ištiesiame artimui pagalbos ranką? Ar stengiamės kitiems geranoriškai padėti?

16. Ką turime kasdien stengtis daryti ir kodėl?

¹⁶ Nemanykime, kad jeigu jau pasikrikštijome, naujos asmenybės drabužis savaime visada liks gražus. Kad jį tokį išsaugotume, reikės nemažai pasistengti. Jehova yra veiklus Dievas ir jo dvasia yra aktyvi jėga, tad jos veikmė turi būti akivaizdi mūsų kasdieniame gyvenime, matytis iš mūsų žodžių ir elgesio (Pr 1:2). Pavyzdžiui, apie tikėjimą parašyta, kad jis „be darbų negyvas“ (Jok 2:26). Tas pat pasakytina apie daugelį kitų savybių. Tad rodykime jas savo darbais – leiskime Dievo šventajai dvasiai brandinti mumyse savo vaisių.

17. Ką turėtume daryti, jeigu mūsų naujosios asmenybės drabužis „įplyšta“?

 ¹⁷ Netgi seniai pasikrikštiję asmenys kartais padaro ar pasako ką nors nederamo. Svarbiausia dėl to pernelyg nenusiminti. Čia panašiai kaip su drabužiu. Jeigu plyšo siūlė, tikriausiai iškart neišmesi, mėginsi susiūti. O paskui stengsiesi būti atidesnis, kad vėl neįplėštum. Tad jeigu nejučia išsprūstų koks nemalonus žodis, pristigtum kantrybės ar meilės, nemanyk, kad padėtis nebepataisoma. Asmens, kurį įskaudinai, nuoširdžiai atsiprašyk ir daryk viską, kad susitaikytumėte. Tada, savaime suprantama, stenkis būti atsargesnis ir naujosios asmenybės drabužį dar labiau saugoti.

18. Kuo galime neabejoti?

¹⁸ Kaip gerai, kad turime iš ko imti pavyzdį! Kuo labiau stengiamės perprasti Jėzaus mąstyseną ir juo sekti, tuo lengviau mums tapti nauju žmogumi. Šiame straipsnyje apžvelgėme tik keturias iš savybių, kurias mumyse ugdo Dievo šventoji dvasia. Galėtum skirti laiko patyrinėti, kokios dar dorybės turi būti įaustos į naujosios asmenybės drabužį. Čia labai praverstų straipsniai, indeksuoti Jehovos liudytojų leidinių pagalbinėje rodyklėje, skyriuje „Krikščioniškas gyvenimas“, po paantrašte „Dvasios vaisius“. Jeigu stengsiesi, Jehova padės tau apsivilkti naujo žmogaus drabužį ir jį stropiai prižiūrėti.