TARP uolių Jehovos liudytojų, tarnaujančių šalyse, kur trūksta evangelizuotojų, yra nemažai netekėjusių sesių. Kai kurios svetur gyvena jau ištisus dešimtmečius. Kas prieš daugelį metų jas paskatino persikelti į kitą šalį? Ko ten tarnaudamos išmoko? Kaip susiklostė jų gyvenimas? Paėmėme interviu iš kelių nemažą patirtį sukaupusių sesių. Jei ir tu esi netekėjusi ir trokšti būti užimta tarnyba, teikiančia daug džiaugsmo, neabejojame, kad šių sesių pasakojimai tau bus labai naudingi. Žinoma, iš jų pavyzdžio gali pasimokyti visi Dievo tarnai.

Galbūt nesi tikra, ar sugebėsi tarnauti pioniere svetimame krašte, nors esi nesusituokusi. Aštuntą dešimtį įpusėjusi Anita irgi abejojo savo jėgomis. Ji užaugo Anglijoje ir būdama aštuoniolikos ėmėsi pionierės tarnybos. Anita pasakoja: „Man patiko mokyti žmones apie Jehovą, tačiau nė neįsivaizdavau, kad galėčiau tarnauti svetur. Niekada nesimokiau užsienio kalbos ir buvau įsitikinusi, kad neišmoksiu. Todėl kai mane pakvietė mokytis Gileado mokykloje, buvau apstulbusi. Netikėjau, kad tokia niekuo neypatinga mergina kaip aš galėtų sulaukti tokio kvietimo. Tačiau pagalvojau: „Jeigu Jehova mano, jog man pavyks, pabandysiu.“ Visa tai nutiko prieš 50 metų. Iki pat šiol tebetarnauju misioniere Japonijoje.“ Anita priduria: „Kartais su ugnele akyse sakau jaunesnėms sesėms: „Užsimeskite kuprinę ant pečių ir leiskitės kartu su manimi į didžiausią gyvenimo nuotykį!“ Džiaugiuosi, kad daugelis išdrįso.“

Daug sesių, tarnaujančių užsienyje, iš pradžių persikelti svetur nesiryžo. Vis dėlto kaip joms pavyko sukaupti drąsą?

„Augdama labai troškau savo gyvenimo dienas leisti prasmingai, padėdama kitiems“, – prisimena Morin, kuriai dabar šešiasdešimt suvirš. Sulaukusi dvidešimties ji persikėlė į Kvebeko provinciją Kanadoje. Toje vietovėje trūko pionierių. „Vėliau mane pakvietė į Gileado mokyklą, tačiau baiminausi vykti į nežinią viena, be draugų, – sako Morin ir priduria: – Taip pat nerimavau, kad teks palikti mamą, kuri rūpinosi sergančiu tėčiu. Daugybę naktų su ašaromis meldžiausi dėl to Jehovai. Kai savo nuogąstavimus išsakiau tėvams, jie paragino kvietimą priimti. Taip pat mačiau, kaip vietinė bendruomenė  su meile rūpinasi mano tėvais. Regėdama švelnią Jehovos ranką įgavau pasitikėjimo, kad jis pasirūpins ir manimi. Tada jau buvau pasiruošusi išvykti.“ 1979 metais Morin pradėjo tarnauti misioniere Vakarų Afrikoje ir čia išbuvo daugiau kaip 30 metų. Šiandien ji prižiūri savo mamą Kanadoje ir tarnauja specialiąja pioniere. Prisimindama anuos metus, praleistus tarnaujant užsienyje, sesė sako: „Jehova visada parūpindavo visko, ko reikia, ir pačiu tinkamiausiu laiku.“

Vendi, sesuo iš Australijos, šiandien įpusėjusi septintą dešimtį, tarnauti pioniere pradėjo dar paauglystėje. Ji prisimena: „Buvau labai drovi ir sunkiai pradėdavau pokalbį su nepažįstamaisiais. Pionieriaus tarnyba išmokė bendrauti su visokiais žmonėmis, tad augo pasitikėjimas savimi. Laikui bėgant pastebėjau, kad drovumas išnyko. Tarnyba mokė mane kliautis Jehova ir mintis tarnauti svečioje šalyje nebeatrodė tokia baugi. Be to, viena netekėjusi sesė, 30 suvirš metų ištarnavusi misioniere Japonijoje, pakvietė mane tris mėnesius drauge skelbti gerąją naujieną toje šalyje. Besidarbuodama su ja užsidegiau troškimu persikelti svetur.“ Devinto dešimtmečio viduryje Vendi persikėlė į Vanuatu – salyną, nutolusį apie 1800 kilometrų į rytus nuo Australijos.

Vendi vis dar gyvena Vanuatu ir dirba tenykščiame vertimo biure. Ji sako: „Užvis labiausiai džiaugiuosi matydama, kaip atokiuose regionuose įkuriamos grupės ir bendruomenės. Tai, kad galėjau bent mažu indėliu prisidėti prie Jehovos darbo šiose salose, – man neapsakomai didžiulė garbė.“

Kumiko, šiandien jau įpusėjusi septintą dešimtį, anksčiau tarnavo pioniere Japonijoje. Sykį jos tarnybos partnerė išreiškė norą kartu persikelti į Nepalą. „Ji ne vieną kartą manęs apie tai klausinėjo, bet aš vis sakydavau „ne“, – pasakoja Kumiko. – Nerimavau dėl to, kad teks mokytis naujos kalbos ir prisitaikyti prie naujos aplinkos, taip pat kad bus nelengva susitaupyti pakankamai lėšų persikraustymui. Mintyse kovojau su savo nuogąstavimais. Maždaug tuo metu vairuodama motociklą patekau į avariją ir atsidūriau ligoninėje. Ten būdama svarsčiau: „Juk niekas nežino, kas su manimi atsitiks rytoj. Galiu susirgti kokia nors sunkia liga ir prarasti progą tarnauti pioniere užsienyje. Tad gal išeitų persikelti svetur bent metams?“ Karštai maldavau Jehovą, kad padėtų man imtis veiksmų.“ Išėjusi iš ligoninės Kumiko apsilankė Nepale, o vėliau kartu su tarnybos partnere tenai ir persikėlė.

 Apie beveik dešimt Nepale praleistų metų Kumiko sako: „Problemos, kurios nedavė ramybės, prasiskyrė man prieš akis tarsi Raudonosios jūros vandenys. Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau persikelti ten, kur didesnis poreikis. Būna, kad skelbiant Biblijos žinią kokios nors šeimos namuose pasiklausyti ateina dar kokie penki šeši kaimynai. Net maži vaikai gražiai paprašo lankstinuko apie Bibliją. Darbuotis vietovėje, kur žmonės tokie imlūs tiesai, yra didžiulis džiaugsmas.“

Mūsų pakalbintos seserys tarnyboje neišvengė ir sunkumų. Kaip šios drąsios krikščionės juos įveikė?

„Iš pradžių buvo labai nelengva gyventi taip toli nuo šeimos“, – sako kanadietė Diana, kuriai dabar šešiasdešimt suvirš. Ji dvidešimt metų tarnavo misioniere Dramblio Kaulo Krante. Diana pasakoja: „Prašiau Jehovą, kad padėtų pamilti žmones ten, kur būsiu paskirta. Vienas Gileado mokyklos dėstytojų, brolis Džekas Redfordas, paaiškino mums, jog vietovėse, kur būsime paskirti, iš pradžių mus gali trikdyti ar net šokiruoti tenykštės gyvenimo sąlygos, ypač baisus skurdas. Tačiau brolis pasakė: „Nežiūrėkite į skurdą. Verčiau žiūrėkite į žmones, jų veidus, akis. Žiūrėkite, kaip jie reaguoja išgirdę Biblijos tiesas.“ Taip stengiausi ir daryti. Kaip buvo gera! Dalydamasi paguodą teikiančia Karalystės žinia su kitais, mačiau, kaip nušvinta jų akys.“ Kas dar padėjo Dianai prisitaikyti prie tarnystės svetur? Ji sako: „Susidraugavau su Biblijos studijuotojais ir gėrėjausi matydama, kaip jie tampa ištikimais Jehovos tarnais. Paskyrimo vietoje pradėjau jaustis lyg namie. Įgijau dvasinių motinų, tėvų, brolių ir sesių, kaip Jėzus ir buvo pažadėjęs“ (Mk 10:29, 30).

Penktą dešimtį įpusėjusi Ana tarnauja vienoje Azijos šalyje, kur mūsų veikla yra ribojama. Ji prisimena: „Per tuos metus, praleistus tarnaujant įvairiose vietovėse užsienyje, gyvenau su skirtingo charakterio seserimis, kilusiomis iš įvairios aplinkos. Kartais dėl to rasdavosi nesusipratimų, viena kitą įskaudindavome. Kai taip nutikdavo, bandydavau dar geriau pažinti jas, jų kultūrą. Be to, dar labiau stengdavausi rodyti joms meilę, supratingumą. Kaip džiaugiuosi, kad mano pastangos davė vaisių ir įgijau daug gerų draugų, padedančių toliau tarnauti ten, kur esu paskirta.“

 Utei iš Vokietijos dabar kiek per penkiasdešimt. 1993 metais ji buvo paskirta tarnauti misioniere Madagaskare. Sesė prisimena: „Pradžioje teko pavargti mokantis vietinės kalbos. Taip pat reikėjo prisitaikyti prie drėgno klimato, persirgti maliarija, išmokti saugotis amebų ir parazitinių kirmėlių. Bet sulaukiau daug pagalbos. Vietinės seserys, jų vaikai ir mano Biblijos studijuotojai kantriai padėjo man lavinti kalbos įgūdžius. Tarnybos partnerė, irgi misionierė, su meile rūpinosi manimi, kai sirgau. Tačiau didžiausią paramą teikė Jehova. Maldoje vis išliedavau jam savo nerimą ir tada kantriai laukdavau – kartais kelias dienas, o kartais net kelis mėnesius, – kol jis atsakys. Jehova išsprendė kiekvieną mano problemą.“ Utė Madagaskare tarnauja jau 23 metus.

Kaip ir kiti mūsų bendratikiai, persikėlę ten, kur itin reikia evangelizuotojų, netekėjusios sesės džiaugiasi, kad tokia tarnyba praturtino jų gyvenimą. Ką gera jos patiria?

Į aštuntą dešimtį įžengusi Haidi iš Vokietijos nuo 1968 metų tarnauja misioniere Dramblio Kaulo Krante. Ji pasakoja: „Didžiausias džiaugsmas yra matyti savo dvasinius vaikus „vaikštant tiesoje“. Kai kurie iš tų, su kuriais studijavau Bibliją, dabar tarnauja pionieriais ar bendruomenės vyresniaisiais. Nemažai jų vadina mane mama arba močiute. Vienam iš tų vyresniųjų, jo žmonai ir vaikams esu kaip šeimos narė. Taigi Jehova davė man sūnų, marčią ir tris anūkus“ (3 Jn 4).

Karen iš Kanados dabar septyniasdešimt suvirš. Ji daugiau nei dvidešimt metų ištarnavo Vakarų Afrikoje. Karen sako: „Būdama misioniere išmokau labiau dėl kitų aukotis, rodyti jiems daugiau meilės ir kantrybės. Be to, besidarbuodama su visokių tautybių bendratikiais praplėčiau savo akiratį. Supratau, kad reikalus galima spręsti labai įvairiai. Ir kokia palaima turėti bičiulių visame pasaulyje! Nors mūsų paskyrimai ir aplinkybės keitėsi, užsimezgusi draugystė liko iki šiol.“

Netrukus aštuoniasdešimties sulauksianti Margaret iš Anglijos tarnavo misioniere Laose. Ji dalijasi savo prisiminimais: „Tarnaudama užsienyje galėjau savo akimis matyti, kaip Jehova į savo organizaciją patraukia įvairios rasės ir kilmės žmones. Tokia patirtis labai sustiprino mano tikėjimą. Esu tvirtai įsitikinusi, kad Jehova vadovauja savo organizacijai ir visus savo tikslus tikrai įgyvendins.“

Svetur persikėlusios netekėjusios krikščionės evangelizacijos darbe nuveikia išties daug. Jos nusipelno nuoširdaus mūsų pagyrimo (Ts 11:40). Negana to, jų skaičius nuolat auga (Ps 68:12 [68:11, Brb]). Gal ir tu galėtum savo gyvenime kai ką pakoreguoti ir pasekti mūsų pakalbintų uolių sesių pavyzdžiu? Jeigu to imsiesi, neabejotinai patirsi, koks geras yra Jehova (Ps 34:9 [34:8, Brb]).