Levitai, kurie netarnavo kunigais, be daugybės visokių pareigų, turėjo eiti tarnybą, kuri primena šių laikų policijos pareigūnų darbą. Šią tarnybą anuomet prižiūrėjo šventyklos sargybos viršininkas. Kokios konkrečiai buvo tų levitų pareigos, žydų filosofas Filonas rašė: „Vieni iš jų [levitų] buvo vartų sargai ir stovėjo prie įėjimų į šventyklą. Kiti stovėjo [šventyklos] teritorijoje, priešais šventovę, ir žiūrėjo, kad tyčia ar per klaidą tenai neįžengtų žmogus, neturintis tam teisės. Dar kiti paeiliui pasikeisdami dieną naktį ėjo sargybą aplink šventovę.“

Šventyklos sargybiniai buvo pavaldūs Sinedrionui. Tai buvo vienintelis ginkluotas dalinys, kurį žydams leido turėti Romos valdžia.

Pasak biblisto Joachimo Jeremijo, „Jėzaus klausimas, kodėl nebuvo suimtas, nors diena iš dienos mokė Šventykloje (Mt 26.55), visiškai suprantamas, jeigu jo suėmėjai buvo būtent šventyklos sargybiniai“. Biblisto nuomone, tie, kurie jau anksčiau norėjo Jėzų suimti, irgi tarnavo šventyklos sargyboje (Jn 7:32, 45, 46). Vėliau šventyklos sargybiniai kartu su savo viršininku ne sykį buvo siunčiami atvesdinti į Sinedrioną Jėzaus mokinių. Be to, atrodo, būtent šventyklos sargybiniai ištempė iš šventyklos apaštalą Paulių (Apd 4:1–3; 5:17–27; 21:27–30).