Antspaudas, „priklausantis Jehuchalui“

SEPTINTAJAME amžiuje prieš mūsų erą chaldėjų valdovas Nebukadnecaras pralaužė Jeruzalės įtvirtinimus, miestą sudegino, gynybines sienas nugriovė. Paėmęs Judo karalių Zedekiją į nelaisvę, išlupdino jam akis. Negana to, „įsakė nubausti mirtimi [...] visus Judo didikus“ (Jeremijo 39:1-8).

Su kitais Judo didžiūnais nuo babiloniečių rankos tikriausiai krito ir Šelemijo sūnus Jehuchalas. Kaip toliau matysime, Jehuchalo istorija turi savotišką epilogą. Bet pirmiau pasigilinkime, kas Šventajame Rašte sakoma apie patį Jehuchalą ir tą laikmetį.

„Neįveiks tavęs“

Pranašas Jeremijas buvo Jehovos įpareigotas skelbti nuosprendį Judo karalystei ir Jeruzalei. Dievas Jeremijui pasakė, kad su juo kovos Judo karaliai, didžiūnai, kunigai ir visa liaudis. „Bet neįveiks tavęs, nes aš esu su tavimi“, — Jehova patikino pranašą (Jeremijo 1:17-19).

Babiloniečiams atžygiavus prieš Judo sostinę Jeruzalę, karalius Zedekijas du kartus siuntė pasiuntinius pas pranašą Jeremiją pasiteirauti, ar Nebukadnecaras nuo miesto pasitrauks, ir paprašyti, kad melstų Dievą neužtraukti pražūties. Vienas iš karaliaus pasiuntinių buvo Jehuchalas. Per Jeremiją Dievas apreiškė, kad babiloniečiai, dar vadinami chaldėjais, miestą sunaikins. Jeruzalėje liksiantys gyventojai mirs nuo bado, maro ir kardo. O tie, kurie išeis chaldėjams pasiduoti, išsigelbės. Judo didikai, išgirdę Jeremiją šitaip pranašaujant, labai įtūžo (Jeremijo 21:1-10; 37:3-10; 38:1-3).

Jehuchalas drauge su kitais didžiūnais ragino Zedekiją: „Prašom nubausti šį vyrą [Jeremiją] mirties bausme, nes jis [...] silpnina rankas karių.“ Nedorasis Jehuchalas su bendrininkais netgi įmetė Jeremiją į dumbliną vandens talpyklą — laimei, pranašas vėliau buvo iš jos ištrauktas (Jeremijo 37:15; 38:4-6). Jeremijas klausė Jehovos, todėl Jeruzalės sunaikinimą pergyveno. O Jehuchalas pasitikėjo anuometine žydų visuomenės santvarka, ir kada ji žlugo, tikriausiai pats neteko gyvybės.

Įdomus epilogas

Galima sakyti, kad Jehuchalo istorijos epilogas buvo parašytas Jeruzalėje visai neseniai — 2005 metais. Archeologai kasinėjo numanomą karaliaus Dovydo rūmų vietą ir rado liekanas didžiulio akmenų statinio,  kurį tikriausiai sugriovė babiloniečiai, kai užėmė Jeruzalę Jeremijo laikais.

Ar tai Dovydo rūmai, ar ne, nėra iki galo aišku. Tačiau abejonių nekelia vienas archeologų radinys — centimetro skersmens molinė bulė, kurios nuotrauką matome 14 puslapyje. Kadaise ja buvo užantspauduotas dokumentas, nors jis jau seniai suiro. Bulėje įrašyta: „Priklauso Jehuchalui, sūnui Šelemijahuvo, sūnaus Šovio.“ Šitas užrašas molyje, iš visko sprendžiant, buvo įspaustas Jeremijo priešininko Jehuchalo, Šelemijo sūnaus, antspaudu.

Užrašą iššifravusi archeologė Eilat Mazar pažymi, kad Jehuchalas yra tik „antras karališkasis pareigūnas“, kurio vardo įspaudą pavyko aptikti Dovydo mieste. Anksčiau dar buvo atrasta bulė su Gemarijo, Šafano sūnaus, vardu. *

Tikėjimas Dievo Žodžiu nepriklauso nuo jokio archeologinio radinio. Kita vertus, matome, jog Dievo įkvėptos pranašystės pildosi, ir tai yra tvirtas pagrindas tikėti Biblija. Istorijos faktai byloja, kad visa įvyko, kaip Jeremijas išpranašavęs, — Jeruzalė buvo sugriauta. Ir Jeremijo priešininkus ištiko gėdinga žūtis. Taigi neabejojame, kad jeigu liksime ištikimi kaip Jeremijas, priešai ‘neįveiks mūsų, nes Jehova yra su mumis’.

[Išnaša]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jeremijas kitų žmonių įtakai nepasidavė ir žinią nuo Dievo skelbė nieko nesušvelnindamas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 14 puslapyje]

Gabi Laron/Institute of Archaeology/ Hebrew University ©Eilat Mazar