Ar neturtas — Dievo nemalonės ženklas?

SENOVĖS izraelitams Dievas pasakė: „Tarp jūsų neturi būti elgetų.“ Izraelio tautai duotame Įstatyme Dievas nurodė rūpintis vargšais ir net dovanoti skolas (Pakartoto Įstatymo 15:1-4, 7-10). Nė vienas izraelitas neturėjo vargti, nes Jehova pažadėjo tautą laiminti. O kad Jehova laimintų, izraelitai turėjo laikytis Įstatymo, bet šito jie dažniausiai nedarė.

Tačiau jei koks žmogus ir skurdo, tai nebūtinai reiškė, kad buvo patekęs Dievo nemalonėn, arba jei gyveno visko pertekęs, jis nebūtinai buvo Dievo laiminamas. Nepriteklių kentė daugelis Dievo ištikimų tarnų. Pavyzdžiui, pranašas Amosas buvo neturtingas piemuo ir sezoninis darbininkas (Amoso 1:1; 7:14). O štai pranašo Elijo dienomis, kai Izraelio kraštą prislėgė badas, Elijas turėjo gyventi iš vargšės našlės malonės. Moters negausios miltų ir aliejaus atsargos stebuklingai neišseko, kol badas baigėsi, bet nei Elijas, nei našlė iš to nepraturtėjo. Jehova pasirūpino tik būtiniausiais jų poreikiais (1 Karalių 17:8-16).

Nuskursti galima netikėtai ir dėl įvairiausių nenumatytų aplinkybių. Galbūt dėl kokio nelaimingo atsitikimo ar ligos žmogus gali kurį laiką arba visiškai nebepajėgti dirbti. Vaikai gali tapti našlaičiais, o moterys — našlėmis. Tačiau netgi tokioms baisioms aplinkybėms susiklosčius, negalima sakyti, jog asmuo užsitraukė Dievo nemalonę. Širdį glosto Noomės ir Rūtos istorija. Iš jos suprantame, kad Jehova su meile rūpinasi varguoliais. Abi šios moterys neteko vyrų ir visai neturėjo iš ko gyventi. Bet Jehova jas laimino ir pasirūpino, kad netektų elgetauti (Rūtos 1:1-6; 2:2-12; 4:13-17).

Taigi akivaizdu — neturtas tikrai nėra Dievo nemalonės ženklas. Tie, kas ištikimi Jehovai, patys įsitikina, kokie teisingi karaliaus Dovydo žodžiai: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos“ (Psalmyno 37:25).

[Iliustracija 8 puslapyje]

Noomė ir Rūta skurdo, tačiau Dievas jas laimino ir su meile jomis rūpinosi