Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Biblija keičia žmonių gyvenimą

Biblija keičia žmonių gyvenimą

KODĖL vienas vyras, turėjęs kelias žmonas ir persekiojęs Jehovos liudytojus, nusprendė tapti vienu iš jų? Kas paskatino sekmininkų pastorių pakeisti savo įsitikinimus? Kaip moteris, augusi smurtaujančių tėvų šeimoje ir ilgą laiką savęs nekentusi, atsikratė menkavertiškumo jausmo ir suartėjo su Dievu? Kodėl sunkiojo metalo aistruolis tapo Dievo tarnu? Štai kiekvieno jų istorija.

„Esu geresnis sutuoktinis“ (RIGOBERAS UETAS).

  • GIMIMO METAI: 1941

  • ŠALIS: BENINAS

  • ANKSČIAU: TURĖJO KELIAS ŽMONAS, PERSEKIOJO JEHOVOS LIUDYTOJUS

MANO PRAEITIS.

Esu kilęs iš Kotonu, vieno didžiųjų Benino miestų. Augau katalikų šeimoje, tačiau bažnyčios reguliariai nelankiau. Daugelis vietinių katalikų turėjo ne po vieną žmoną, nes poligamija tuo metu buvo įteisinta. Ir aš pats galiausiai vedžiau keturias moteris.

Aštuntajame dešimtmetyje kilo revoliucija. Manydamas, kad šis perversmas kraštui atneš daug gero, stojau kovotojų pusėn, įsitraukiau į politiką. Revoliucionieriams nepatiko Jehovos liudytojai, nes šie laikėsi nuošaly, į konfliktą nesikišo, todėl juos persekiojo. Aš irgi prie to prisidėjau. Kai 1976 metais Jehovos liudytojų misionieriams buvo liepta palikti šalį, neabejojau, jog matau juos paskutinį sykį.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

Revoliucija baigėsi 1990 metais. Didžiai mano nuostabai, misionieriai netrukus vėl pasirodė. Susimąsčiau: galgi iš tikrųjų Dievas yra su šiais žmonėmis? Kaip tik tuo metu pakeičiau darbą. Vienas bendradarbių buvo Jehovos liudytojas ir ilgai nelaukęs jis pradėjo pasakoti man apie savo įsitikinimus. Parodė Biblijoje eilutes, kuriose kalbama, kad Jehova yra meilės ir teisingumo Dievas (Pakartoto Įstatymo 32:4; 1 Jono 4:8). Labai vertinau šias savybes. Apie Jehovą Dievą panorau sužinoti daugiau, tad sutikau su juo studijuoti Bibliją.

Beveik iškart ėmiau lankyti Jehovos liudytojų sueigas. Pamačiau, kaip nuoširdžiai jie myli vienas kitą — nėra jokio rasinio ar socialinio susiskirstymo. Man tai padarė didelį įspūdį. Kuo ilgiau su liudytojais bendravau, tuo labiau įsitikinau, kad jie yra tikrieji Jėzaus sekėjai (Jono 13:35).

Supratau, kad jeigu noriu tarnauti Jehovai, privalau palikti Katalikų bažnyčią. O tai padaryti buvo nelengva. Baiminausi aplinkinių reakcijos, ką jie pagalvos. Po kurio laiko su Jehovos pagalba vis dėlto sukaupiau visą drąsą ir paprašiau mane išbraukti iš bažnyčios narių sąrašo.

Tačiau reikėjo ryžtis dar vienam svarbiam žingsniui. Gilindamasis į Bibliją sužinojau, kad daugpatystei Dievas nepritaria (Pradžios 2:18-24; Mato 19:4-6). Jo akyse teisėta buvo tik mano pirmoji santuoka. Taigi užregistravau šią sąjungą, o kitas žmonas, aprūpinęs viskuo, ko reikia, atleidau. Ilgainiui dvi buvusios žmonos tapo Jehovos liudytojomis.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Nors žmona išpažįsta katalikybę, mano sprendimą tarnauti Jehovai gerbia. Tiek žmona, tiek aš pats matau, jog esu geresnis sutuoktinis.

Anksčiau maniau, kad visuomenei naudingas galiu būti dalyvaudamas politinėje veikloje, bet visos pastangos pasirodė bergždžios. Dabar suprantu, jog žmonijos problemas išspręs tik Dievo Karalystė (Mato 6:9, 10). Dėkoju Jehovai, kad parodė išties laimingo gyvenimo kelią.

„Pasikeisti nebuvo lengva“ (ALEKSAS LEMOSAS SILVA).

  • GIMIMO METAI: 1977

  • ŠALIS: BRAZILIJA

  • ANKSČIAU: SEKMININKŲ PASTORIUS

MANO PRAEITIS.

Užaugau Itu priemiestyje (San Paulo valstija). Šis rajonas garsėjo dideliu nusikalstamumu.

Aš dažnai smurtaudavau, gyvenau palaidai, prekiavau narkotikais. Ilgainiui supratau, jog taip gyvendamas atsidursiu arba kalėjime, arba kape, tad nešvarius darbelius mečiau. Susidomėjau sekmininkų religija ir po kurio laiko tapau vienu iš pastorių.

Maniau, jog tarnaudamas bažnyčioje galėsiu padėti žmonėms. Vietiniame radijuje netgi vedžiau religijos valandėlę ir taip pagarsėjau visoje apylinkėje. Vis dėlto laikui bėgant pamačiau, jog iš esmės bažnyčiai nerūpi nei jos narių gerovė, nei juo labiau Dievo šlovinimas. Vienintelis bažnyčios siekis, regis, buvo surinkti kuo daugiau pinigų. Taigi nusprendžiau iš jos išeiti.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

Pradėjęs studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais iškart pamačiau, kad jie skiriasi nuo kitų religinių grupių. Ypač didelį įspūdį padarė du dalykai. Pirma, Jehovos liudytojai ne tik kalba apie Dievo ir artimo meilę, bet ir darbais ją parodo. Antra, jie nesikiša į politiką, nedalyvauja kariniuose konfliktuose (Izaijo 2:4). Šie du dalykai įtikino mane, kad radau tikrąją religiją — siaurą kelią į amžiną gyvenimą (Mato 7:13, 14).

Supratau, kad jeigu norėsiu Dievą garbinti taip, kaip jam patinka, turėsiu gerokai pasikeisti. Reikėjo daugiau dėmesio skirti savo šeimai, taip pat ugdytis nuolankumą. Aišku, pasikeisti nebuvo lengva, bet su Jehovos pagalba pavyko. Tokie mano pokyčiai žmoną labai džiugino. Studijuoti Bibliją ji buvo pradėjusi anksčiau už mane, tačiau dabar žinių ėmė semtis dar uoliau. Netrukus abu supratome, kad norime tapti Jehovos liudytojais. Pasikrikštijome tą pačią dieną.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Artimą draugystę su Jehova užmezgė ir visi trys mūsų vaikai. Esame laiminga šeima. Dėkoju Jehovai, kad patraukė mane prie tiesos, atskleistos jo Žodyje, Biblijoje. Ši knyga iš tikrųjų keičia žmonių gyvenimą. Esu gyvas to įrodymas!

„Jaučiuosi švari, esu kupina gyvenimo džiaugsmo“ (VIKTORIJA TONG).

  • GIMIMO METAI: 1957

  • ŠALIS: AUSTRALIJA

  • ANKSČIAU: SUNKI VAIKYSTĖ

MANO PRAEITIS.

Užaugau Niukaslyje (Naujojo Pietų Velso valstija). Esu vyriausia iš septynių vaikų. Tėvas buvo alkoholikas, smurtingas žmogus. Mama irgi prieš mus, vaikus, pakeldavo ranką. Ji dažnai mane aptalžydavo, išplūsdavo, nuolat sakydavo, kad esu bloga, kad degsiu pragare. Tokie žodžiai mane labai įbaugino.

Dėl sužalojimų neretai tekdavo praleisti pamokas. Vienuolikos mane iš tėvų atėmė. Iš pradžių patekau į vaikų namus, paskui — į vienuolyną. Kai sukako keturiolika, iš vienuolyno pabėgau. Pas tėvus grįžti nenorėjau, tad gyvenau Sidnėjaus Kings Kroso rajono gatvėse.

Ėmiau vartoti narkotikus, svaigalus, įnikau į pornografiją, verčiausi prostitucija. Tačiau sykį kai kas mane labai išgąsdino. Buvau apsistojusi naktinio klubo savininko bute. Vieną vakarą pas jį užėjo du vyrai. Klubo savininkas paliepė man eiti į miegamąjį, bet jų pokalbį vis tiek girdėjau. Pasirodo, savininkas rengėsi mane tiems vyrams parduoti, o jie ketino slapta krovininiu laivu nuplukdyti į Japoniją, kad dirbčiau bare. Baimės apimta iššokau iš balkono ir puoliau ieškoti pagalbos.

Sutikau vieną vyrą, atvykusį į Sidnėjų. Vildamasi, kad duos šiek tiek pinigų, papasakojau, į kokią baisią padėtį patekau. Tačiau, užuot sušelpęs pinigais, jis pasikvietė mane į namus, leido nusimaudyti, pavalgydino. Taip jau išėjo, kad su juo ir likau. Po metų mudu susituokėme.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

Kai pradėjau studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, širdyje ėmė virti įvairiausi jausmai. Sužinojusi, kad dėl viso blogio žemėje iš tikrųjų kaltas Šėtonas, labai pasipiktinau. Pasirodo, nuo mažens buvau mokoma melo — jog kančias žmonėms siunčia Dievas. O kaip palengvėjo sužinojus, kad Dievas nekankina žmonių pragaro ugnyje! Pragaro visada labai bijojau.

Žavėjausi, kad liudytojai, priimdami sprendimus, vadovaujasi Biblijoje užrašytais principais. Savo tikėjimą jie parodo darbais. Buvau sunkaus būdo, tačiau liudytojai, net jei ką ir ne taip pasakydavau ar padarydavau, su manimi elgėsi maloniai, pagarbiai.

Sunkiausiai sekėsi kovoti su menkavertiškumo jausmu. Savęs tiesiog nekenčiau. Net tapusi krikštyta Jehovos liudytoja ilgai nepajėgiau to jausmo atsikratyti. Mylėjau Jehovą, bet maniau, kad jis niekuomet nemylės tokio žmogaus kaip aš.

Lūžis įvyko nuo krikšto praėjus beveik 15 metų. Vienas brolis, Karalystės salėje sakydamas kalbą, atkreipė dėmesį į Jokūbo 1:23, 24. Čia Dievo Žodis sulyginamas su veidrodžiu, kuriame save galime matyti tokius, kokius mus mato Jehova. Pradėjau svarstyti: o jeigu Jehova, žiūrėdamas į mane, regi visai ne tai, ką aš? Iš pradžių šią mintį vijau šalin. Vis dar maniau, kad negaliu tikėtis Jehovos meilės.

Po kelių dienų perskaičiau vieną Šventojo Rašto eilutę, ir ji pakeitė visą mano gyvenimą. Izaijo 1:18 užrašyti tokie Jehovos žodžiai: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą.“ Atrodė, tarsi Jehova kreipiasi į mane: „Nagi, Viki, pasvarstykim. Pažįstu tave, žinau tavo nuodėmes, matau tavo širdį ir tave myliu.“

Tą naktį akių nesumerkiau. Nors Jehovos meile vis dar abejojau, ėmiau galvoti apie Jėzaus išperkamąją auką. Staiga dingtelėjo mintis: Jehova visą tą laiką taip kantriai su manimi elgėsi, ne kartą parodė, kaip mane myli. O aš tarsi be perstojo sakiau: „Tavo meilė nepakankamai stipri, kad mane pasiektų. Tavo Sūnaus auka per menka, kad padengtų mano nuodėmes.“ Supratau, kad tarsi metu išpirką Dievui atgal. Apmąsčiusi, kokią didelę dovaną Jehova yra davęs, pajutau, kad jis tikrai mane myli.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Jaučiuosi švari, esu kupina gyvenimo džiaugsmo. Santykiai su vyru tapo šiltesni. Esu laiminga, kad remdamasi sava patirtimi galiu padėti kitiems. Jehova tampa man vis artimesnis.

„Tai buvo atsakas į mano maldą“ (SERGEJUS BOTANKINAS).

  • GIMIMO METAI: 1974

  • ŠALIS: RUSIJA

  • ANKSČIAU: SUNKIOJO METALO MĖGĖJAS

MANO PRAEITIS.

Gimiau Votkinske, garsaus kompozitoriaus Piotro Čaikovskio gimtinėje. Gyvenome vargingai. Tėvas buvo geraširdis žmogus, bet smarkiai gėrė, todėl namuose nuolat tvyrojo įtampa.

Mokiausi prastai, laikui bėgant, atsirado menkavertiškumo kompleksas. Užsisklendžiau savyje, nepasitikėjau aplinkiniais. Lankyti mokyklą pasidarė be galo sunku. Kai pakviesdavo prie lentos, dažnai nesugebėdavau paaiškinti net elementarių dalykų, nors kitomis aplinkybėmis, atrodo, kalbėdavau sklandžiai. Kai baigiau aštuntą klasę, pažymių knygelėje buvo parašyta: „Skurdus žodynas, nesugeba reikšti minčių.“ Toks įrašas mane dar labiau sugniuždė, pasijutau visai niekam tikęs. Ėmiau svarstyti, kodėl išvis gyvenu.

Paauglystėje pradėjau vartoti svaigiuosius gėrimus. Išgėrus palengvėdavo. Bet kai padaugindavau, grauždavo sąžinė. Gyvenimas rodėsi beprasmis. Grimzdau į depresiją, iš namų, būdavo, neišeinu po kelias dienas. Mintys ėmė suktis apie savižudybę.

Būdamas dvidešimties radau naują atgaivos šaltinį — pamėgau sunkųjį metalą. Ta muzika mane tiesiog uždegdavo. Susiradau bendraminčių, to stiliaus mėgėjų. Užsiauginau plaukus, prasidūriau ausis, rengiausi kaip tie muzikantai, kuriais žavėjausi. Ilgainiui pradėjau elgtis beatodairiškai, tapau agresyvus, ginčydavausi su namiškiais.

Maniau, kad klausydamasis sunkiojo metalo tapsiu laimingesnis, bet ne — tiesiog tapau kitu žmogumi. O kai apie muzikantus, į kuriuos lygiavausi, sužinojau kai kokių blogų dalykų, pasijutau išduotas.

Vėl pradėjau galvoti apie savižudybę ir šįkart visai rimtai. Tik mintys apie motiną — kaip ją paveiks mano mirtis, — neleido pakelti prieš save rankos. Mama labai mane mylėjo ir dėl manęs daug padarė. Jaučiausi tarsi draskomas pusiau — gyventi nenorėjau, bet ir pasitraukti iš gyvenimo negalėjau.

Kad prasiblaškyčiau, įnikau į rusų klasikinę literatūrą. Kartą perskaičiau istoriją apie vieną drąsų bažnyčios tarną. Iškart užsidegiau noru ką nors padaryti dėl Dievo ir kitų žmonių. Išliejau širdį maldoje — anksčiau to niekad nebuvau daręs. Meldžiau parodyti, kaip galėčiau gyventi prasmingą gyvenimą. Dar bekalbant užplūdo neapsakomas palengvėjimas. Bet tai toli gražu ne viskas! Praėjus vos porai valandų į mano duris pasibeldė Jehovos liudytoja ir pasiūlė studijuoti Bibliją. Tai buvo atsakas į mano maldą ir naujo laimingo gyvenimo pradžia.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ.

Nors buvo nelengva, atsikračiau visko, kas susiję su sunkiuoju metalu. Tačiau muzika dar ilgą laiką skambėjo galvoje. Jei atsitiktinai eidavau pro vietą, kur leisdavo sunkųjį metalą, iškart prabusdavo prisiminimai. Nenorėjau, kad praeities šešėliai gožtų tuos gerus dalykus, kurie kaip tik leido šaknis mano prote ir širdyje. Taigi sąmoningai stengiausi tokias vietas aplenkti. O kai mintys nejučia grįždavo į praeitį, karštai melsdavausi. Tuomet ateidavo „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą“ (Filipiečiams 4:7).

Studijuodamas Bibliją sužinojau, kad krikščionys yra įpareigoti nešti savąjį tikėjimą kitiems (Mato 28:19, 20). Ar pats kada sugebėsiu tai daryti, labai abejojau. Žinios, kurių sėmiausi iš Šventojo Rašto, teikė man didelį džiaugsmą ir vidinę ramybę. Supratau, kad tas Biblijos tiesas svarbu išgirsti ir kitiems. Nors širdis plakė iš baimės, gerąją žinią skelbti pradėjau. Ir kaip nustebau, kad pokalbiai apie Bibliją įkvėpė pasitikėjimo savimi! Be to, ši veikla padėjo naujoms žinioms įsitvirtinti manyje.

KUO DŽIAUGIUOSI.

Turiu puikią žmoną, taip pat smagu, kad ne vienam žmogui, tarp jų ir savo seseriai bei mamai, galėjau padėti perprasti Biblijos mokymus. Tarnaudamas Dievui ir padėdamas kitiems jį pažinti, matau, jog mano gyvenimas yra išties prasmingas.