REGIS, jau nuo seniausių laikų moterys labai mėgo pasigražinti. Senovės Mesopotamijos ir Egipto kapaviečių piešiniai, freskos bei mozaikos leidžia manyti, kad kosmetika to meto pasaulyje buvo vartojama plačiai. Daugeliui keldavo susižavėjimą iš senovinių paveikslų žvelgiančios ryškiai išdažytos egiptiečių migdolo formos akys.

O kaip buvo senovės Izraelyje? Ar ten moterys irgi vartojo gražinimosi priemones? Jeigu taip, kokias? Aišku, čia mums nieko negali pasakyti kapaviečių piešiniai ar freskos, nes tokių nėra. Tačiau kai ką apie tų laikų kosmetiką atskleidžia Biblija bei įvairūs archeologiniai radiniai.

Atliekant archeologinius kasinėjimus Izraelyje aptikta daugybė daiktų, susijusių su kosmetika ir kvepalais. Tarp tų radinių yra akmeniniai dubenėliai ar paletės kosmetinėms medžiagoms trinti bei maišyti, pailgi kūgio formos kvepalų buteliukai, alebastriniai indeliai tepalui, poliruoti bronziniai veidrodžiai su rankena. Rastas ir išdrožinėtas dramblio kaulo šaukštelis: vienoje jo kotelio pusėje pavaizduoti palmės lapai, kitoje — moters veidas, apsuptas balandžių.

Turtingos moterys gražinimosi priemones, atrodo, mėgo laikyti dekoruotuose dirbiniuose iš kriauklių. Kosmetinių šaukštelių, išdrožtų iš dramblio kaulo ar medžio, archeologai taip pat rado Egipte ir Kanaane. Jie buvo labai įmantrūs — plaukiančios merginos ir kitokių formų. Visa tai byloja, kad moterys tais laikais kosmetikai nebuvo abejingos.

Biblijoje paminėta, kad vienos Jobo dukters vardas buvo Keren Hapucha. Hebrajiškai jis galėjo reikšti „juodų (akių) dažų ragas“, tai yra indelis ar dėžutė, kuriame būdavo laikomas makiažas, greičiausiai akių dažai (Jobo 42:14). Toks vardas jai galbūt duotas dėl jos natūralaus grožio; kita vertus, jis rodo, jog tuo metu kosmetikos vartojimas jau buvo ne naujiena.

 Verta atkreipti dėmesį, kad Biblijoje akių dažymas siejamas tik su skandalingai pagarsėjusia klastinga karaliene Jezabele ir neištikimąja Jeruzale, kurią pranašai Jeremijas ir Ezechielis pavaizdavo kaip prostitutę (2 Karalių 9:30; Jeremijo 4:30; Ezechielio 23:40). Kadangi yra rasta gausybė stiklinių ir akmeninių indelių, taip pat mažų pagaliukų akims dažytis, akivaizdu, jog atskalūniškajame Izraelyje daugelis moterų, ypač kurios priklausė karališkajai šeimai bei turtingųjų luomui, buvo pasidavusios įpročiui vartoti ryškų akių makiažą ir kitokią kosmetiką.

Nuo pat seniausių laikų Izraelyje alyvuogių aliejaus pagrindu buvo gaminami kvepalai. Biblijoje, Išėjimo knygoje, nurodyta, kaip pagaminti šventą kvapųjį aliejų, skirtą kunigams naudoti įvairioms apeigoms šventovėje. Į jo sudėtį įėjo cinamonas, mira bei kitos aromatingos augalinės medžiagos (Išėjimo 30:22-25). Jeruzalėje archeologai atrado, kaip jie mano, pirmojo amžiaus dirbtuvę, kur šventyklos reikmėms buvo  gaminami kvepalai ir smilkalai. Iš daugelio Biblijos ištraukų sužinome, kad kvapusis aliejus buvo naudojamas tiek atliekant šventas apeigas, tiek kasdieniame gyvenime (2 Metraščių 16:14; Luko 7:37-46; 23:56).

Toje pasaulio dalyje vandens nuolat stigo, tad aromatiniai aliejai buvo puiki papildoma priemonė asmens higienai palaikyti. Aliejumi odą tepdavo ne tik tam, kad apsaugotų ją nuo karšto, sauso oro, bet ir kosmetiniais tikslais (Rūtos 3:3, Brb; 2 Samuelio 12:20, Brb). Jauna žydaitė Estera karaliui Ahasverui pasirodė po dvylikos mėnesių „spa“ procedūrų: šešis mėnesius ji buvo masažuojama miros aliejais, paskui kitus šešis — balzamo aliejais (Esteros 2:12, Jr).

Kvepalai bei kvapieji aliejai buvo vertinami panašiai kaip sidabras ir auksas. Kai garsioji Šebos karalienė iš toli atkeliavo aplankyti karaliaus Saliamono, tarp jos atgabentų vertingų dovanų buvo auksas, brangakmeniai ir. . . balzamas (1 Karalių 10:2, 10, Jr). Karalius Ezekijas, pasiuntiniams iš Babilono rodydamas savo namų turtus, kartu su sidabru, auksu bei visa ginkline didžiuodamasis parodė ir „balzamo išteklius, brangų aliejų“ (Izaijo 39:1, 2, Jr).

Kvapiosios medžiagos ir eteriniai aliejai buvo išgaunami iš įvairių žiedų, vaisių, lapų, sakų, žievės, tačiau labai nedideliais kiekiais. Biblijoje paminėta daugybė aromatinių augalų bei iš jų gaunamų medžiagų, pavyzdžiui, ãgarmedis, balzamas, bdelio sakai, ajeras, kasija, cinamonas, smilkomieji sakai, mira, šafranas, nardas. Kai kurie aromatiniai augalai buvo vietiniai — augo Jordano slėnyje. O kai ką parsiveždavo legendiniu smilkalų prekybos keliu iš Indijos, Pietų Arabijos ir kitur.

Apie balzamo aliejų Biblijoje, kaip jau minėta, rašoma pasakojimuose apie karalienę Esterą, Šebos karalienę ir karalių Ezekiją. 1988 metais oloje netoli Kumrano, vakarinėje Negyvosios jūros pakrantėje, buvo aptiktas ąsotėlis su aliejumi. Tai sukėlė daug spėlionių. Ar gali būti, jog šis radinys — paskutinis išlikęs plačiai žinomo balzamo šlakelis? Tyrinėtojai tikslaus atsakymo neturi. Ūkininkai iki šiol vis dar bando atkurti kadaise garsėjusias balzamo medžių giraites.

Turimi įrodymai leidžia manyti, kad Biblijoje minimas balzamas buvo gaminamas En Gedžio apylinkėse. Čia kasinėjant rasta krosnių, ąsočių ir visokių daiktų iš metalo bei kaulo, kurie datuojami šeštuoju amžiumi prieš mūsų erą ir primena kitose vietovėse naudotas kvepalų gamybos priemones. Daugumos biblistų nuomone, balzamo augalas yra kilęs iš Arabijos arba Afrikos. Kvepalus gamindavo iš jo sakų. Kadangi balzamo aliejus buvo itin vertinamas, jo gamybos būdą laikydavo paslaptyje.

Balzamas kartais net tapdavo įrankiu siekiant politinių tikslų. Pavyzdžiui, pasak istoriko Juozapo Flavijaus, Markas Antonijus nusipirko šių vertingų augalų giraitę ir padovanojo ją Egipto karalienei Kleopatrai. Romėnų istorikas Plinijus rašė, jog pirmajame mūsų eros amžiuje žydų kareiviai mėgino sunaikinti visus balzamo augalus, kad jie neatitektų užkariautojams romėnams.

Taigi iš kai kurių Biblijos ištraukų ir archeologinių radinių galime susidaryti bent šiokį tokį vaizdą apie kosmetiką bibliniais laikais. Biblija nesmerkia kosmetikos ir kitų gražinimosi priemonių naudojimo, tačiau pabrėžia, kad puoštis dera kukliai ir su sveika nuovoka (1 Timotiejui 2:9). Apaštalas Petras paaiškino, jog Dievui brangiausia yra „tyki ir romi dvasia“. Madoms ir stiliams nuolat kintant, tai puikus patarimas visoms krikščionėms, tiek jaunoms, tiek vyresnėms (1 Petro 3:3, 4).