Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

 SEKIME JŲ TIKĖJIMU

„Jis ir miręs tebekalba“

„Jis ir miręs tebekalba“

ABELIS pažvelgia į savo kaimenę. Po šlaitą pasklidusios avelės ramiai rupšnoja žolę. Tada jo žvilgsnis nuklysta dar toliau. Ten, kur vos akis įmato, Abelis regi kažką švytint ir nuolatos besisukant. Jis gerai žino, kad taip saugomas įėjimas į Edeno sodą. Kadaise tame sode gyveno jo tėvai, bet dabar nei jiems, nei jų vaikams įžengti neleidžiama. Pavakario vėjelis pakedena Abelio plaukus. Vyras pakelia akis į dangų ir susimąsto apie Kūrėją. Kokia praraja atsirado tarp Dievo ir žmonių! Ar bepavyks kada ją peržengti? Kaip jis to norėtų!

Abelis tebekalba ir mūsų dienomis. Ar tu irgi jį girdi? Gal atrodo, kad tai neįmanoma, — juk jis seniai miręs? Jau net ir palaikai sudūlėjo. Per tuos beveik šešiasdešimt šimtmečių viską užklojo storas dulkių sluoksnis. Biblijoje rašoma, kad „mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo 9:5, 10). Įdomu ir tai, kad joje nerasime nė vieno žodžio, išėjusio iš Abelio lūpų. Tad kokia prasme jis kalba? Ką jis mums sako?

Apie Abelį Dievo įkvėptas apaštalas Paulius rašė: „Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba“ (Hebrajams 11:4). Pastebėjai? Jis tebekalba dėl tikėjimo. Abelis buvo pirmas žmogus, išsiugdęs šią vertybę. Savo tvirtu tikėjimu Abelis tapo sektinu pavyzdžiu ir mums. Jei iš Abelio mokomės ir pamokas stengiamės pritaikyti sau, jis į mus tarsi prabyla.

O ką apie Abelį ir jo tikėjimą galime spręsti iš tos kuklios informacijos, kuri randama Biblijoje? Patyrinėkime jo gyvenimą.

VAIKYSTĖ PASAULYJE, KURIS KĄ TIK UŽGIMĖ

Abelis gimė dar pačioje žmonijos istorijos aušroje. Jėzus jį siejo su „pasaulio užgimimu“ (Luko 11:50, 51). Sakydamas „pasaulis“ Jėzus tikriausiai turėjo omenyje žmones, turinčius viltį išsivaduoti iš nuodėmės. Nors Abelis buvo jau ketvirtas žmogus žemėje, atrodo, jį pirmą Dievas laikė vertu atpirkimo. * Nesunku suprasti, kad užaugo jis ne pačioje geriausioje aplinkoje.

Nors pasaulis buvo ką tik užgimęs, žmonės išgyveno vieną juodžiausių istorijos laikotarpių. Abelio tėvai Adomas ir Ieva tikriausiai buvo gražios išvaizdos, veiklūs žmonės. Tačiau kaip stipriai jie susigadino gyvenimą! Kadaise buvo tobuli, galėjo gyventi amžinai, bet sukilę prieš Jehovą Dievą nebeteko turėtų namų — rojaus Edeno sode. Susitelkę vien į savo norus  ir pamiršę visa kita, net būsimus palikuonis, jie prarado ir tobulybę, ir amžiną gyvenimą (Pradžios 2:15—3:24).

O už sodo ribų gyvenimas nebuvo lengvas. Gimus pirmajam sūnui Ieva apsidžiaugė: „Viešpaties padedama, gavau berniuką.“ Gali būti, jog ji prisiminė Jehovos pažadą, duotą dar Edene, kad iš kažkokios moters gimęs palikuonis vieną dieną sutriuškins tą, kuris ją su Adomu nuvedė klystkeliais (Pradžios 3:15, Brb; 4:1). Ar tik Ieva nemanė, kad ji ir yra ta moteris, o Kainas — žadėtasis palikuonis?

Jei manė, tada stipriai klydo. O jeigu tokiomis mintimis dar maitino ir augančio Kaino protą, netobulo vaiko savigarba galėjo nesunkiai virsti puikybe. Vėliau Ieva susilaukė ir antrojo sūnaus, bet apie jį ditirambų, atrodo, jau negiedojo. Sūnus gavo Abelio vardą, reiškiantį „kvėptelėjimas“, arba „tuštybė“ (Pradžios 4:2). Gal tai rodo, kad iš Abelio tėvai nesitikėjo tiek, kiek iš Kaino? Belieka tik spėlioti.

Kad ir kaip būtų, pirmųjų tėvų klaidos yra geras perspėjimas dabartiniams tėvams. Ar kartais savo žodžiais ir veiksmais neauginate vaiko puikybės, savimeilės ar savanaudiškumo? Ar tikrai mokote pirmiausia mylėti Jehovą Dievą ir siekti jo draugystės? Pirmieji tėvai prašovė pro šalį. Vis dėlto jų sūnūs savo gyvenimą galėjo pakreipti kitaip.

KAIP ABELIS IŠSIUGDĖ TIKĖJIMĄ?

Berniukams augant Adomas tikriausiai išmokė juos dirbti ir taip prisidėti prie šeimos gerovės. Kainas ėmėsi žemdirbystės, o Abelis — avininkystės.

Bet Abeliui vien dirbti neužteko. Bėgant metams jis išsiugdė tikėjimą — vertybę, apie kurią vėliau rašė Paulius. Pamąstyk, ką tai reiškia! Tarp žmonių Abelis neturėjo jokio sektino pavyzdžio. Tada iš kur jo tikėjimas? Aptarkime tris dalykus, tikriausiai padėjusius jam tvirtai tikėti Dievą.

Jehovos kūrinija.

Tiesa, Jehova buvo prakeikęs žemę. Dėl prižėlusių dygių augalų ją įdirbti buvo sunkoka. Vis dėlto maistą žemė augino ir Abelio šeima tikrai nebadavo. Be to, minėtas prakeiksmas buvo skirtas tik pačiai dirvai. Abelis galėjo gėrėtis padangių skrajūnais, žuvimis ir kitais gyvūnais; didingais kalnais, ežerų mėliu, upėmis, jūromis; dangaus platybėmis, debesėliais, saulės spinduliais, mėnesiena, žvaigždėmis... Visur aplinkui save Abelis matė Kūrėjo rankų darbus, regėjo, kiek daug Jehova turi meilės, išminties, gerumo (Romiečiams 1:20). Tokių dalykų apmąstymas augino jo tikėjimą.

Reikia manyti, Abelis dvasiniams dalykams apmąstyti skirdavo nemažai laiko. Įsivaizduok jį ganantį kaimenę. Per dieną tekdavo sukarti  nemažą kelią. Ieškodamas, kur sodresnė žolė, kur daugiau vandens, kur geresnis pavėsis poilsiui, jis gindavo savo aveles per slėnius, kalvas, per upes. Iš visų Dievo kūrinių avys jam turbūt atrodė silpniausios — be žmogaus globos, be apsaugos jos išgyventi nesugeba. Gal Abelis pajuto, kad ir jam reikia už žmogų daug išmintingesnio Asmens globos, apsaugos, vadovavimo? Tikriausiai tokias mintis jis išsakydavo savo maldose. Dėl to jo tikėjimas nuolat stiprėjo.

Stebėdamas ir apmąstydamas Dievo kūriniją Abelis vis tvirčiau tikėjo viso to Kūrėją.

Jehovos pažadai.

Adomas ir Ieva turėjo papasakoti sūnums, kas įvyko Edeno sode, kaip jiedu buvo išvaryti. Abeliui ta istorija taip pat buvo geras penas apmąstymams.

Kaip jau minėta, Jehova buvo prakeikęs žemę. Abelis pats matė želiančias usnis ir kitus dygius augalus. Dievo žodžiai pildėsi. Dar Jehova perspėjo, kad Ieva per nėštumą ir gimdymą patirs daug skausmų. Abelis galėjo įsitikinti, kad ir ši pranašystė pildosi. Jehova numatė ir kad Ieva perdėtai geis savo vyro meilės bei dėmesio, o Adomas ją valdys. Tokie tėvų santykiai, žinoma, jam badė akis. Abelis suvokė: Jehova tuščiai nekalba. Todėl galėjo pasitikėti ir tuo, kad Dievo žadėtasis palikuonis ateityje atitaisys visą žalą, prasidėjusią nuo įvykių Edene (Pradžios 3:15-19).

Jehovos tarnai.

Abelis neturėjo jokio sektino pavyzdžio tarp žmonių, bet žemėje tuo metu buvo ir kitų sąmoningų Dievo kūrinių. Išvaręs Adomą ir Ievą iš Edeno, Jehova prie įėjimo pastatė kerubus (tokius labai aukštą padėtį turinčius angelus) su nuolat besisukančiu kalaviju liepsnojančiais ašmenimis, kad nei pirmoji pora, nei jų palikuonys nesumanytų į rojaus sodą grįžti (Pradžios 3:24).

Įsivaizduok, kaip dar vaikystėje Abelis akis išpūtęs stebėdavo tuos kerubus. Jų fiziniai kūnai turėjo byloti apie nepaprastą galią. Anas nuolat liepsnojantis ir besisukantis „kalavijas“ irgi turėjo kelti pagarbią baimę. Gal augdamas Abelis kokį kartą nerado kerubų savo postuose? Gal jiems pabodo saugoti įėjimą į sodą? Ne. Diena po dienos, metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio tie sąmoningi, galingi Jehovos kūriniai stovėjo ten, kur paskirti. Abelis matė, kad Jehova turi ištikimų, ištvermingų tarnų. Iš tų angelų jis galėjo pasimokyti klusnumo ir ištikimybės Dievui — to, ko stokojo šeimynykščiai. Visa tai stiprino jo tikėjimą.

Visą gyvenimą Abelis matė, kaip ištikimai ir klusniai kerubai tarnauja Jehovai

Svarstydamas apie Jehovą, apmąstydamas pamokas, gautas stebint kūriniją, Dievo pažadų pildymąsi ir jo tarnų ištikimybę, Abelis tikėjo Jehovą vis tvirčiau. Jo pavyzdys iškalbingas iki šiol. Ypač jaunimui tai geras patikinimas, kad tikram tikėjimui išsiugdyti neturi trukdyti šeimos narių požiūris ar veiksmai. Mus supa Dievo kūrinijos šedevrai, turime visą Bibliją, matome žmones, ištikimai tarnaujančius Dievui, — priemonių tikėjimui auginti dabar tikrai apstu.

KODĖL ABELIO AUKA VERTESNĖ?

Ugdydamasis tikėjimą Jehova Abelis panoro jį išreikšti. Tačiau ką paprastas žmogus gali duoti visa ko Kūrėjui? Nei ko nors Dievui trūksta, nei jam reikia žmogaus pagalbos. Bet ilgainiui Abelis apčiuopė dar vieną svarbią tiesą: jei nuoširdžiai atiduos Jehovai tai, ką turi geriausia, dangiškasis Tėvas tuo labai džiaugsis.

Todėl Abelis nutarė paaukoti Dievui ką nors iš savo kaimenės. Jis išrinko iš kaimenės pačias pirmienas ir atnašavo, jo manymu, geriausias jų dalis. Kainas tada irgi siekė Dievo palankumo, norėjo būti jo palaimintas, todėl paruošė aukai šį tą iš savo derliaus. Bet jo paskatos nebuvo tokios tyros kaip Abelio. Tai išaiškėjo jiems jau atnašaujant savo aukas.

Abelį, priešingai nei Kainą, aukoti atnašą skatino tikėjimas

Abu Adomo sūnūs pastatė aukurus, abu naudojo ugnį. Visai tikėtina, kad abu atnašavo  tokioje vietoje, kur matytų kerubai — tuo metu vieninteliai Jehovos atstovai žemėje. Ir štai Jehova duoda ženklą! Biblijoje skaitome: „Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą“ (Pradžios 4:4). Kaip pasimatė, kad Dievas maloniai pažvelgė, nežinome. Bet pasvarstykime, kodėl Abelis to nusipelnė.

Gal dėl pačios aukos? Abelio atnaša buvo iš jo kaimenės — gyvas, kvėpuojantis padaras. Kad jį paaukotų, šeimininkas turėjo pralieti kraują. Ar jis žinojo, kokia vertinga tokia auka? Daug šimtmečių vėliau Jehova nurodė izraelitams aukoti avinėlį be trūkumo. Tai buvo pirmavaizdis to, kad ateityje bus pralietas tobulos aukos, „Dievo Avinėlio“ Kristaus, nekaltas kraujas (Jono 1:29; Išėjimo 12:5-7). Vis dėlto numatyti visus tuos dalykus Abelis vargu ar galėjo.

Ką tikrai žinome, yra faktas, kad Abelis aukojo geriausia, ką turėjo. Jehova maloniai pažvelgė ne tik į atnašą, bet ir patį atnašautoją. Abelis aukojo iš meilės Jehovai ir iš nuoširdaus tikėjimo.

Su Kainu buvo kitaip. Jehova „į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“ (Pradžios 4:5). Ydinga buvo ne pati Kaino atnaša — vėliau Dievo Įstatyme juk buvo numatytos ir žemės derliaus aukos (Kunigų 6:7, 8 [6:14, 15, Brb]). Bet, anot Biblijos, Kaino „darbai buvo pikti“ (1 Jono 3:12). Kaip ir daugelis žmonių šiandien, jis manė, jog užteks vien iš išorės atrodyti dievotam. Kad jam trūko tikėjimo ir meilės Jehovai, tuojau pat paaiškėjo iš veiksmų.

Ar Kainas, pamatęs, kad Jehovos prielankumo nepelnė, nutarė pasimokyti iš savo brolio? Ne. Jis užvirė pykčiu. Jehova negalėjo nepastebėti, kaip širdyje Kainas niršta ant brolio, todėl ramiai uždavė jam keletą klausimų. Jis perspėjo Kainą, kad šis juda link didelės nuodėmės, bet dar gali būti „pripažintas“, jei tik pasikeis (Pradžios 4:6, 7).

Kainui buvo nė motais. Kartą jis pasikvietė savo patiklų jaunąjį brolį į laukus ir čia jį užmušė (Pradžios 4:8). Tam tikra prasme Abelis tapo pirmąja religinio persekiojimo auka, pirmuoju kankiniu. Šis ištikimas Dievo tarnas mirė, bet tuo istorija nesibaigė.

Vaizdžiai tariant, Abelio kraujas šaukėsi Jehovos keršto, jo teisingumo. Dievas teisingumą įvykdė: Kainą rūsčiai nubaudė (Pradžios 4:9-12). Be to, Abelio tikėjimo pavyzdys iškalbingas iki pat šiol. Abelis išgyveno gal tik vieną šimtmetį — gana trumpai, lyginant su kitais anų laikų žmonėmis, — bet savo metų neiššvaistė. Mirdamas jis žinojo, kad dangiškasis Tėvas Jehova jam palankus ir jį myli (Hebrajams 11:4). Todėl galime būti tikri, kad šis Dievo tarnas turi savo vietą beribėje Jehovos atmintyje ir kad ateityje, kai žemėje bus atkurtas rojus, prisikels gyventi (Jono 5:28, 29). Ar tu jį ten sutiksi? Tai įmanoma, jei įsiklausysi, ką Abelis kalba, ir seksi jo išskirtiniu tikėjimo pavyzdžiu.

^ pstr. 8 Žodžiais „pasaulio užgimimas“ verčiamas posakis, reiškiantis pasaulio sėklos metimą žemyn, — tai aliuzija į žmonių dauginimąsi. Taigi jis susijęs su pirmaisiais žmonių palikuonimis. Bet kodėl tada Jėzus su „pasaulio užgimimu“ siejo Abelį, o ne Kainą — pirmąjį pagimdytą žmogų? Kaino sprendimai ir veiksmai prilygo sąmoningam maištui prieš Jehovą Dievą, todėl kaip ir tėvai jis tikriausiai nėra atpirktas iš nuodėmės ir nebus prikeltas gyventi.