Lygiai prieš šimtą metų milijonai jaunų vyrų paliko jaukius namus ir išėjo į karą — noriai, patriotinių jausmų vedami. Vienas amerikietis, 1914 metų karo savanoris rašė: „Esu laimingas ir su jauduliu laukiu rytojaus!“

Kaip greit jų entuziazmas virto kartėliu! O juk niekas nė nemanė, kad tokios galingos armijos metų metams įstrigs Belgijos ir Prancūzijos dumblynuose. Anuomet žmonės šį karą pavadino Didžiuoju, dabar jis vadinamas Pirmuoju pasauliniu karu.

Šis karas, be abejo, buvo didysis daugeliu atžvilgių, juk žuvo tiek daug žmonių. Kai kuriais paskaičiavimais, — apie 10 milijonų, sužalota apie 20 milijonų. Prie to prisidėjo ir didelės klaidos. Europos šalių politikai nesugebėjo sumažinti tarptautinės įtampos, galiausiai virtusios pasauliniu kariniu konfliktu. O baisiausia, kad Didysis karas paliko didelius randus ir taip pakeitė pasaulį, kad padariniai jaučiami ligi šiol.

Pirmasis pasaulinis karas įsiliepsnojo dėl politikų nesugebėjimo įžvelgti kai kurių dalykų. Kaip rašoma leidinyje The Fall of the Dynasties—The Collapse of the Old Order 1905-1922, Europos valstybių vadovai elgėsi nelyginant „karta lunatikų, tą idilišką 1914-ųjų vasarą klupinėjančių ant bedugnės krašto“.

Vos per keletą savaičių po Austrijos erchercogo nužudymo dauguma Europos valstybių įsivėlė į karą, kurio visai nenorėjo. Praėjus kelioms dienoms nuo karo veiksmų pradžios, Vokietijos kancleris, paklaustas, kaip tai atsitiko, liūdnai atsakė: „Jei tik kas žinotų.“

Šalių vadovai, priėmę lemtingus sprendimus, dėl kurių kilo karas, apie padarinius nė nenutuokė. Bet netrukus į apkasuose sėdinčių kareivių akis jau žvelgė žiauri tikrovė. Jie suprato, kad valstybių vadovai juos nuvylė, dvasininkai — apgavo, o generolai — išdavė. Kaip?

Valstybių vadovai žadėjo, jog karas atvers duris į naują geresnį pasaulį. Vokietijos kancleris pareiškė: „Kovojame už šalies ekonominį klestėjimą, mūsų didingos praeities paveldo išsaugojimą ir savo ateitį.“ Amerikos prezidentas Vudras Vilsonas išpopuliarino šūkį „kurkime pasaulį, saugų demokratijai“, kuriuo tauta buvo raginama eiti į karą. O Britanijoje žmonės tikėjo, jog „šis karas užbaigs visus karus“. Deja, visi klydo.

Dvasininkija karą entuziastingai rėmė. „Dievo žodžio sargai vieningai dirigavo visam karo chorui. Totalinis karas virto totaline neapykanta“, — rašoma leidinyje The Columbia History of the World. Kunigai, užuot malšinę neapykantos liepsnas, jas kurstė. „Dvasininkija nepajėgė, o ir nenorėjo, krikščioniškas vertybes laikyti aukščiau už nacionalizmą, — daroma išvada leidinyje A History of Christianity. — Daugelis rinkosi lengviausią kelią ir krikščionybę tapatino su patriotizmu. Visos krikščioniškos denominacijos kareivius ragino žudyti Viešpaties vardu.“

Generolai žadėjo greitą ir lengvą pergalę, bet taip nebuvo. Neilgai trukus abi kariaujančios pusės pateko į aklavietę. Todėl milijonai kareivių susidūrė su tuo, ką vienas istorikas apibūdino kaip „žiauriausias didelio masto fizines ir dvasines kančias, kokias tik žmogus yra ištvėręs“. Nepaisant neregėto aukų skaičiaus, karo vadai ir toliau siuntė vyrus prieš spygliuotų vielų barikadas ir kulkosvaidžių ugnį. Todėl nieko nuostabaus, kad pradėjo kilti maištai.

Kaip Pirmasis pasaulinis karas paveikė visuomenę? Viename istoriniame veikale pacituotas karo veteranas pasakė: „Karas [...] iškreipė visos kartos mąstymą bei elgseną.“ Po jo neliko ištisų imperijų. Tačiau tai pasirodė besanti tik preliudija į kruviniausią šimtmetį žmonijos istorijoje. Beveik visur prasidėjo revoliucijos ir darbininkų streikai.

Kodėl karas apvertė pasaulį aukštyn kojom? Ar tai buvo tik atsitiktinė žmoniją užklupusi neganda? Ar atsakymai ką nors atskleidžia apie mūsų ateitį?