1. Kodėl Jehova vertas mūsų padėkos?

 JEHOVA, „kiekvieno gero davinio ir kiekvienos tobulos dovanos“ Davėjas, tikrai vertas mūsų padėkos (Jok 1:17). Didysis mūsų Ganytojas yra labai švelnus ir rūpestingas, teikia visa, ko reikia mūsų fizinei ir dvasinei gerovei (Ps 23:1-3). Sunkiu metu Jehova yra „mūsų prieglauda ir stiprybė“ (Ps 46:2 [46:1, Brb]). Iš visos širdies pritariame psalmininko žodžiams: „Dėkokite Jehovai, nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“ (Ps 106:1, NW).

2, 3. a) Kas gali atsitikti, jei mums persiduotų nedėkinga dvasia? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

² Kodėl dabar taip svarbu pakalbėti apie dėkingumą? Kaip išpranašauta, žmonės šiomis paskutinėmis dienomis yra labai nedėkingi (2 Tim 3:2). Daugelis dažnai nė nesusimąsto, kiek daug gera yra gavę. Komercijos pasaulio ir reklamos skatinami milijonai perka vis daugiau ir daugiau daiktų ir nebemoka pasitenkinti tuo, ką turi. Tokia dvasia gali persiduoti ir mums. Kaip senovėje izraelitai,  galime tapti nedėkingi, nebevertinti brangaus ryšio su Jehova ir to, ką iš jo esame gavę (Ps 106:7, 11-13).

³ Taip pat pagalvokime, kas gali atsitikti, kai užeina išmėginimai. Tokiu metu lengva susitelkti vien į bėdas ir pamiršti, ką gera turime (Ps 116:3). Kaip tad ugdytis dėkingumą ir jo neprarasti? Kas padės mums, net prislėgtiems sunkumų, mąstyti teigiamai? Pažiūrėkime.

4. Ką daryti, kad neprarastume dėkingumo?

⁴ Kad mūsų širdis būtų dėkinga, pirma turime suvokti, kiek daug Jehova yra mums davęs. Apie visa tai mąstydami, stenkimės įžvelgti jo didžią meilę. Štai psalmininkas, kruopščiai tyrinėdamas Jehovos kelius, negalėjo atsistebėti, kokia gausybė jo geradarysčių. (Perskaityk Psalmyno 40:6 [40:5, Brb]; 107:43.)

5. Ko apie dėkingumą pasimokome iš apaštalo Pauliaus?

⁵ Daug pasimokome ir iš apaštalo Pauliaus. Šis žmogus dažnai sakydavo padėkos žodžius, nes, reikia manyti, vis apmąstydavo, kaip Jehova jį laimina. Paulius nepamiršo buvęs „piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša“. Todėl dėkojo Dievui ir Kristui, kad jo, tokio nuodėmiautojo, pasigailėjo ir net patikėjo garbingą tarnystę. (Perskaityk 1 Timotiejui 1:12-14.) Paulius labai vertino ir savo bendratikius. Dažnai dėkodavo Jehovai už puikias jų savybes ir ištikimą tarnybą (Fil 1:3-5, 7; 1 Tes 1:2, 3). O kai patirdavo išbandymų, Dievui dėkodavo, kad iš brolių pačiu laiku sulaukė pagalbos (Apd 28:15; 2 Kor 7:5-7). Tad nenuostabu, jog Paulius ir kitus krikščionis ragino: „Būkite dėkingi! [...] Su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes“ (Kol 3:15-17, Č. Kavaliausko vertimas).

6. Už ką esi ypač dėkingas Jehovai?

⁶ Kaip, sekdami Pauliaus pavyzdžiu, galime ugdytis ir rodyti dėkingumą? Apmąstykime, ką Jehova yra padaręs dėl mūsų asmeniškai (Ps 116:12). Kaip atsakytum, jei tavęs paklaustų: už kokias dovanas esi Jehovai dėkingas? Ar tarp jų paminėtum brangų ryšį su Dievu? Arba tai, kad dėl tikėjimo Jėzaus išperkamosios aukos galia tau atleistos nuodėmės? Ar vardu paminėtum bendratikius, kurie palaikė tave sunkiu metu? Jei esi sukūręs šeimą, tikriausiai nepamirštum ir savo sutuoktinio, vaikų. Mąstydamas apie vertingas Jehovos, dangiškojo Tėvo, dovanas, savo širdį pripildysi dėkingumo ir jausi dar didesnę paskatą kasdien už jas dėkoti. (Perskaityk Psalmyno 92:2, 3 [92:1, 2, Brb].)

7. a) Kodėl turime maldoje Dievui dėkoti? b) Kodėl mums verta sakyti padėkos maldas?

⁷ Jei aiškiai turėsime mintyje, ką iš Dievo esame gavę, melsdamiesi norėsime jam dėkoti (Ps 95:2; 100:4, 5). Daugelis meldžiasi tik tada, kai prireikia Dievo ko nors paprašyti. Tačiau mes žinome, kad Jehovai malonu girdėti mūsų padėką už visa, ką turime. Biblijoje randame ne vieną jaudinančią padėkos maldą, pavyzdžiui, Onos,  Ezekijo (1 Sam 2:1-10; Iz 38:9-20). Ir mes, kaip anie ištikimi Dievo tarnai, būkime dėkingos dvasios, maldoje sakykime Jehovai „ačiū“ (1 Tes 5:17, 18). Taip daryti tikrai verta: pajusi atgaivą, dar labiau pamilsi Jehovą ir prie jo priartėsi (Jok 4:8).

8. Kodėl mūsų dėkingumas už Jehovos gerumą gali imti blėsti?

⁸ Jei nesisaugosime, mūsų dėkingumas už Jehovos gerumą palaipsniui gali išblėsti. Kodėl? Kadangi esame netobuli ir nuo gimimo linkę į nedėkingumą. Štai mūsų pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, buvo apgyvendinti nuostabiame sode. Jiems nieko netrūko; mėgautis tokia gerove jie galėjo visą amžinybę (Pr 1:28). Bet Jehovos dovanų jie neįvertino, godžiai panoro kai ko daugiau. Galiausiai prarado viską, ką turėjo (Pr 3:6, 7, 17-19). Mes gyvename nedėkingame pasaulyje, tad irgi galime imti nebevertinti Jehovos teikiamų gėrybių. Draugystė su juo, taip pat garbė priklausyti prie pasaulinės jo garbintojų brolijos mūsų akyse po truputį gali prarasti vertę. Tada mus lengvai patrauktų šio praeinančio pasaulio dalykai (1 Jn 2:15-17). Kad neimtume ristis žemyn, turime nuolat mąstyti apie tai, kaip Jehova mumis rūpinasi, ir dėkoti jam už galimybę būti jo tautoje. (Perskaityk Psalmyno 27:4.)

9. Kodėl, užklupus dideliems išbandymams, turime mąstyti apie tai, ką gera turime?

⁹ Jei turėsime dėkingą širdį, lengviau pakelsime didelius išbandymus. Netikėtai užgriuvusios bėdos, tokios kaip sutuoktinio neištikimybė, sunki liga, artimojo mirtis ar niokojanti stichinė nelaimė, gali mus priblokšti, apversti gyvenimą aukštyn kojom. Jeigu tokiu metu mąstysime apie tai, ką gera turime, pasisemsime paguodos ir stiprybės. Aptarkime keletą pavyzdžių.

10. Kas Irinai padėjo ištverti sutuoktinio neištikimybę?

¹⁰ Irinai a, reguliariajai pionierei iš Jungtinių Valstijų, buvo didžiulis smūgis,  kai vyras, tuo metu ėjęs bendruomenės vyresniojo pareigas, paliko ją ir tris vaikus. Kas mūsų sesei padėjo toliau ištikimai tarnauti Jehovai? Ji sako: „Esu dėkinga, kad Jehova rūpinasi manimi asmeniškai. Kasdien mąstydama apie tai, kiek gera turiu, suprantu, kokia man garbė, kad dangiškasis Tėvas mane myli, pažįsta ir saugo. Žinau, kad jis niekada manęs nepaliks.“ Nors Irinai teko daug ištverti, ją palaiko džiugi dvasia. Jos pavyzdys stiprina ir bendratikius.

11. Kas padėjo Kjongsuk nepalūžti, kai užklupo liga?

¹¹ Kjongsuk iš vienos Azijos šalies drauge su vyru dvidešimt suvirš metų tarnavo pionieriais. Bet netikėtai jai diagnozavo vėlyvos stadijos plaučių vėžį. Medikai sakė, kad gyventi jai liko nuo trijų iki šešių mėnesių. Jiedu su vyru per laiką buvo patyrę įvairių išmėginimų, bet sveikata niekad nesiskundė. Kjongsuk sako: „Žinia, kad sergu, mane pritrenkė. Jaučiausi taip, lyg būčiau viską praradusi. Labai bijojau.“ Kas sesei padėjo nesugniužti? „Kas vakarą, prieš eidama miegoti, — sako ji, — užlipu ant mūsų namo stogo ir balsu meldžiuosi. Maldoje išvardiju penkis dalykus, už kuriuos tą dieną esu dėkinga. Tada pajuntu ramybę ir norą parodyti Jehovai, kaip jį myliu.“ Kaip tokios maldos jai padeda? Kjongsuk atsako: „Supratau, jog sunkiomis aplinkybėmis Jehova aprūpina viskuo, ko reikia, kad ištvertume. Gerų dalykų gyvenime yra kur kas daugiau negu blogų.“

12. Kas padėjo Džeisonui nepasiduoti sielvartui po žmonos mirties?

¹² Džeisonas, dirbantis viename mūsų filiale Afrikoje, jau daugiau nei trisdešimt metų yra visalaikis tarnas. Jis pasakoja: „Prieš septynerius metus mirė žmona. Kai taip nutinka, skausmas gali būti nepakeliamas. Jeigu nuolat galvočiau apie tai, ką ji patyrė grumdamasi su vėžiu, tik dar labiau liūdėčiau.“ Kas Džeisonui padėjo nepasiduoti sielvartui? Jis sako: „Vieną dieną prisiminiau, kaip su žmona sykį smagiai praleidome laiką. Už tą prisiminimą padėkojau Jehovai. Iškart pajutau palengvėjimą. Nuo tada ėmiau nuolat dėkoti Jehovai už tokias džiugias atmintyje likusias akimirkas. Dėkingumas labai pakeitė mano požiūrį. Vis dar jaučiu netekties skausmą. Bet dėkodamas Jehovai už laimingą santuoką ir už tai, kad galėjau tarnauti jam drauge su žmogumi, mylinčiu jį visa širdimi, išmokau kreipti mintis teisinga linkme.“

13. Kas padėjo Šeril pakelti artimųjų netekties skausmą?

¹³ Kai 2013-aisiais centrinę Filipinų dalį nusiaubė itin galingas taifūnas Hajanas, mūsų sesė Šeril, kuriai tada buvo trylika, prarado beveik viską. Ji sakė: „Netekau namų, šeimos.“ Jos tėtis, mama, dvi sesės ir vienas iš dviejų brolių žuvo, kai į jų namą smogė didžiulė banga. Kas padėjo Šeril po tokios tragedijos nepasiduoti nusivylimui? Ji mąsto apie tai, ką tebeturi, ir yra dėkinga. Šeril sakė: „Mačiau, kaip broliai ir sesės stengiasi padėti tiems, kam reikia pagalbos, ir juos pastiprinti. Žinojau, kad bendratikiai  visame pasaulyje už mane meldžiasi.“ Dar pridūrė: „Dėkoju Jehovai, kad jis yra mano Dievas. Jis visada duoda mums tai, ko reikia.“ Tikra tiesa: liūdesys ir sielvartas mūsų neįveiks, jei mąstysime apie gerus dalykus. Dėkinga dvasia padės pakelti net ir pačius sunkiausius išgyvenimus (Ef 5:20; perskaityk Filipiečiams 4:6, 7).

14. Kokia ateitis mūsų laukia? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

¹⁴ Jehovos tarnai visais laikais džiaugėsi jo laiminami. Prisiminkime, kaip izraelitai, prie Raudonosios jūros išgelbėti nuo faraono ir jo kariuomenės, giedojo Jehovai džiugias šlovės ir padėkos giesmes (Iš 15:1-21). Šiandien viena iš labiausiai brangintinų Jehovos dovanų yra tvirta viltis, kad būsime išvaduoti iš visko, kas mums kelia skausmą ir užtraukia vargus (Ps 37:9-11; Iz 25:8; 33:24). Tik įsivaizduok, kaip jausiesi, kai Jehova sutriuškins visus priešus ir įves mus į naują pasaulį, kur klesti taika ir teisingumas. Su kokiu džiaugsmu jam tada dėkosime! (Apr 20:1-3; 21:3, 4)

15. Kokios nuostatos esi pasiryžęs laikytis?

¹⁵ Tikimės, kad ir 2015-aisiais sulauksime daug dvasinių Dievo dovanų. Aišku, gal teks patirti ir išmėginimų. Tačiau žinome, kad Jehova niekada mūsų nepaliks (Įst 31:8; Ps 9:10, 11 [9:9, 10, Brb]). Jis ir toliau teiks mums viską, ko reikia, kad ištikimai jam tarnautume. Būkime pasiryžę laikytis tokios kaip Habakuko nuostatos. Kadaise pranašas sakė: „Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių, nors alyvmedis neneštų derliaus ir laukai neduotų maisto, nors avių kaimenė dingtų iš avidės, o galvijų banda — iš tvarto, aš džiaugsiuosi Viešpatyje, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano“ (Hab 3:17, 18). Tad ir šiais metais nuolat turėkime omenyje, kiek gera esame gavę. Tegul mus įkvepia šiemetine citata parinkti žodžiai: „Dėkokite Jehovai, nes jis geras“ (Ps 106:1, NW).