Drauge su mokiniais Jėzus jau keliauja iš Galilėjos. Jie persikelia per Jordaną į Perė́ją ir traukia pietų kryptimi. Kai paskutinį kartą lankėsi šiame krašte, Jėzus kalbėdamas su fariziejais, be kita ko, užsiminė, koks yra Dievo požiūris į skyrybas (Luko 16:18). Norėdami Jėzų išmėginti, dabar patys fariziejai prabyla šia tema.

Mozės Įstatyme parašyta, kad su žmona galima išsiskirti, jeigu paaiškėja kokia nors jos nedorybė (Pakartoto Įstatymo 24:1). Kas konkrečiai sudaro pagrindą skirtis, nuomonių esti pačių įvairiausių. Kai kurių manymu, tai galėtų būti net ir visai nedidelis nusižengimas. Taigi fariziejai klausia:

– Ar leistina vyrui išsiskirti su žmona dėl bet kokios priežasties? (Mato 19:3)

Jėzaus atsakymas paremtas ne žmonių nuomone. Jis paaiškina, kokią santuokos viziją nuo pat pradžių turėjo Dievas:

– Ar neskaitėte, kad tas, kuris iš pradžių žmones sukūrė – sukūrė vyrą ir moterį, – pasakė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, prisiriš prie žmonos, ir jiedu taps vienu kūnu“? Vadinasi, jie – nebe du, o vienas kūnas. Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria (Mato 19:4–6).

Kai Dievas įkūrė santuokos instituciją, kai sutuokė Adomą ir Ievą, nebuvo nė kalbos, kad šią sąjungą galima nutraukti.

– O kodėl tada Mozė liepė duoti skyrybų raštą ir išsiskirti? – mėgina ginčytis fariziejai.

– Tai dėl jūsų širdies kietumo Mozė leido jums skirtis su žmonomis, bet nuo pat pradžių buvo ne taip, – atsako Jėzus (Mato 19:7, 8).

„Nuo pat pradžių“ – tai ne nuo tada, kai izraelitai gavo Mozės Įstatymą, o nuo tada, kai Dievas Edene sutuokė pirmąją porą.

Tada Jėzus paaiškina svarbų dalyką: „Sakau jums: kas išsiskiria su žmona ne dėl ištvirkavimo [gr. porneia] ir veda kitą, tas svetimauja“ (Mato 19:9). Taigi santuokinė neištikimybė yra vienintelė Šventajame Rašte nurodyta priežastis, duodanti pagrindą skirtis.

Mokiniai tada taria Jėzui: „Jeigu jau taip yra su vyru ir žmona, tai geriau išvis nevesti“ (Mato 19:10). Taip, tas, kas svarsto apie santuoką, turėtų atminti, kad ši sąjunga – nepertraukiama.

Tema pakrypsta apie vienystę. Jėzus aiškina, kad yra eunuchų, kurie tokiais gimė ir dėl to gyventi vedybinio gyvenimo negali. Kitus eunuchais padarė žmonės – jie buvo suluošinti. Tačiau yra ir tokių, kurie niekieno neverčiami užgniaužia savo intymumo troškimą, kad visą dėmesį sutelktų į Karalystę. „Kas gali taip gyventi, tegyvena“, – sako Jėzus (Mato 19:12).

Dabar žmonės ima nešti pas Jėzų savo vaikus. Mokiniai, tikriausiai nenorėdami, kad Jėzus išvargtų, ima žmones barti. Tai matydamas, Jėzus pasipiktina ir taria mokiniams: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane, netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo Karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo Karalystės kaip vaikelis, tikrai į ją neįeis“ (Morkaus 10:14, 15; Luko 18:15).

Kokia puiki pamoka! Kad įeitume į Dievo Karalystę, turime būti nuolankūs ir imlūs kaip maži vaikai. Jėzus vaikus nuoširdžiai myli – ima juos į glėbį ir laimina. Lygiai taip pat Jėzus myli visus, kurie priima Dievo Karalystę tarsi vaikelis (Luko 18:17).