Po ano pokalbio su fariziejais Jėzus, lydimas mokinių, leidžiasi į kelią. Jie patraukia toli į šiaurės vakarus, į Finikiją, Tyro ir Sidono kraštą.

Jėzus apsistoja vienuose namuose ir viliasi, kad apie jo atvykimą niekas nesužinos. Tačiau jis nelieka nepastebėtas. Viena čionykštė graikų kilmės moteris susiranda Jėzų ir ima maldauti: „Viešpatie, Dovydo Sūnau! Pagailėk manęs! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ (Mato 15:22; Morkaus 7:26).

Jėzus į moterį nekreipia dėmesio. Neapsikentę mokiniai ima jį raginti: „Liepk jai pasitraukti, nes ji vis šaukia mums įkandin.“ Jėzus paaiškina, kodėl moteriai nieko neatsako: „Aš siųstas tik pas Izraelio namų prapuolusias avis.“ Bet moteris nepasiduoda. Priėjusi parpuola Jėzui po kojų ir prašo: „Viešpatie, padėk man!“ (Mato 15:23–25).

Matyt, norėdamas išmėginti moters tikėjimą, Jėzus užsimena apie žydų požiūrį į kitataučius: „Nedera imti iš vaikų duoną ir mesti šuniukams“ (Mato 15:26). Jėzus kitataučius pavadina švelniai – „šuniukais“. Taip jis parodo, kad nėra prieš juos nusistatęs. Jo veido išraiška ir balso tonas tikriausiai irgi byloja apie gerą nusiteikimą kitataučių atžvilgiu.

Moteris supranta Jėzaus užuominą, tačiau nė kiek neįsižeidžia. Kaip Jėzus jai pasako, taip ji ir atliepia: „Taip, Viešpatie. Bet argi šuniukai neėda trupinėlių, nukritusių nuo šeimininkų stalo?“ Matydamas, kokia nuolanki jos širdis, Jėzus taria: „Didis tavo tikėjimas, moterie! Teįvyksta tai, ko tu nori“ (Mato 15:27, 28). Jėzus išpildo jos prašymą ir mergaitę pagydo. Grįžusi namo moteris mato, kad demonas iš dukrelės jau išėjęs ir ji visiškai sveika (Morkaus 7:30).

Jėzus su mokiniais iškeliauja iš Finikijos ir eina per kraštą Jordano link. Tikriausiai kažkur aukštupyje, į šiaurę nuo Galilėjos ežero, jie kerta upę ir ateina į Dekapolį. Čia Jėzus su mokiniais užkopia ant kalno. Netrukus prie jų ima rinktis daugybė žmonių. Jie veda pas Jėzų savo ligonius – luošus, sužalotus, aklus, nebylius – ir guldo jam prie kojų, kad jis juos pagydytų. Žmonės negali atsistebėti Jėzaus stebuklais ir šlovina Izraelio Dievą.

Vienam vyrui Jėzus parodo išskirtinį dėmesį. Tas žmogus yra kurčias ir sunkiai kalba. Tik įsivaizduokime, kaip nejaukiai jis jaučiasi didelėje minioje. Matyt, dėl to Jėzus pasiveda jį nuošaliau. Jiems esant dviese, Jėzus parodo, ką ketina daryti. Jis įkiša savo pirštus vyrui į ausis ir paspjovęs paliečia jam liežuvį. Tada pažvelgęs į dangų taria: „Efatà“, tai reiškia „atsiverk“. Vyras kaipmat ima girdėti ir laisvai kalbėti. Susirinkusiesiems Jėzus liepia apie tai niekam nepasakoti. Jis nori, kad žmonių tikėjimas būtų paremtas tuo, ką patys matė ir girdėjo (Morkaus 7:32–36).

Minios be galo stebisi, kad Jėzus išgydo netgi tokias negales. „Kokie nuostabūs jo darbai! – džiaugiasi jie. – Jis padaro, kad kurtieji girdėtų ir nebyliai kalbėtų“ (Morkaus 7:37).