Jėzus, sužinojęs, kad fariziejai ir Erodo šalininkai ketina jį nužudyti, kartu su mokiniais pasitraukia prie Galilėjos ežero. Pas jį eina minios žmonių iš visur: iš Galilėjos, uostamiesčių Tyro ir Sidono, Užjordanės, Jeruzalės ir piečiau esančio regiono – Idumėjos. Jėzus žmones gydo, tad visi sunkiai sergantys prie jo braute braunasi. Nesulaukdami, kol Jėzus juos palies, jie patys mėgina jį paliesti (Morkaus 3:9, 10).

Pas Jėzų ateina tiek daug žmonių, kad jis paprašo mokinių visada laikyti jam paruoštą valtelę, jei minia imtų jį spausti. Be to, iš valties labai patogu mokyti. Valtele Jėzus taip pat gali nuplaukti į kitas vietoves, pas žmones, kuriems irgi reikia pagalbos.

Mokinys Matas savo evangelijoje pamini, kad išsipildo tai, „kas pasakyta per pranašą Izaiją“ (Mato 12:17). Kokia tai pranašystė?

„Štai mano tarnas, kurį išsirinkau, mano mylimasis, kuriuo aš džiaugiuosi! Aš išliesiu ant jo savosios dvasios, ir jis apreikš tautoms, kas yra teisingumas. Jis nesikivirčys, nešūkaus, niekas negirdės jo balso aikštėse. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol įgyvendins teisingumą. Į jo vardą tautos sudės viltis“ (Mato 12:18–21; Izaijo 42:1–4).

Tas mylimasis tarnas, kuriuo Dievas džiaugiasi, be abejo, yra Jėzus. Jis turi apsčiai šventosios dvasios ir padeda žmonėms suprasti, kas Dievo požiūriu teisinga. Dievo Įstatymas yra apraizgytas įvairiausių tradicijų ir klaidingų įsitikinimų. Tais įsitikinimais vadovaudamiesi fariziejai šabo dieną netgi nesuteiktų sergančiam žmogui pagalbos. Tačiau Jėzus akivaizdžiai parodo, kad žmonėms primestos fariziejų taisyklės prieštarauja Dievo teisingumo normoms. Užtat šie religiniai vadovai nori Jėzų nužudyti.

O ką reiškia žodžiai „jis nesikivirčys, nešūkaus, niekas negirdės jo balso aikštėse“? Žmonėms, kuriuos išgydė, Jėzus prisako niekam apie tai nepasakoti. Taip pat ir demonams draudžia jį garsinti (Morkaus 3:12). Jėzus nenori, kad apie jį būtų trimituojama aikštėse ar kad žmonės klausytųsi iš lūpų  į lūpas sklindančių, tikrovės nebeatitinkančių pasakojimų.

Tie, kam Jėzus neša guodžiančią žinią, yra tarsi palūžusi, nulinkusi nendrė, tarsi gęstantis, vos berusenantis dagtis. Tačiau Jėzus palūžusios nendrės nenulaužia ir rusenančio dagčio neužgesina. Priešingai, su meile ir švelnumu jis pakelia romiesiems dvasią. Jėzus tikrai yra tas, į kurį tautos gali dėti viltis.